Papilės šv. Juozapo bažnyčia

K.K.Šiaulytis. Papilės šv .Juozapo bažnyčia. 2002. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija

Iš kelionių albumo    

 Papilės Ventos slėnyje

Papilės miestelis įsikūręs tarp trijų “magistralių” – geležinkelio, plento ir Ventos upės.

Tiesa, Ventoje baržos su N.Akmenės cementu ar garlaiviai su Mažeikių naftos produktais neplaukioja – tačiau dėl to ši “magistralė” nėra menkesnė už kitas dvi.  Papilės Ventos slėnį, kurio ilgis – maždaug apie 5 kilometrai, visame pasaulyje išgarsino Dionizas Poška (1757-1830), poetas, garsaus Baublių muziejaus įkūrėjas. Jis čia lankėsi 1828 metais, upės krantų atodangose, daubose prisirinko prieš 150 mln. metų gyvenusių suakmenėjusių gyvūnų liekanų. Nemažą savo rinkinio dalį išsiuntinėjo draugams. Vėliau “Gromatoje pas Tadeušą Čackį” rašė -

…“Visus Tavi nusiunčiu, sau vieno nelieku.

Bet , jei nori, daugesniai tokių akmenaičių,

 Rašyk pas kunigaikštį vyskupą Žemaičių.

Ant jo žemės Papilėj yr šiokių ir tokių

Kaip kirminų ir varlių, akmenų visokių…”

Žinia apie Papilės radinius greit sklido. XIX amžiaus mokslininkai džiūgavo įvairiuose pasaulio vietose aptikdami, jų nuomone, liudijimų apie be galo seną Žemės praeitį. Papilė tapo svarbia mokslininkų piligrimystės vieta – Vokietijos, Prancūzijos, kitų kraštų geologai siekė atvykti čia, kad galėtų  prisirinkti praeities brangenybių, pargabenti jų į savo universitetus, muziejus.

Kažin, ar Simonas Daukantas, didysis Lietuvos istorikas, rašytojas paskutiniuosius savo gyvenimo metus (1861 – 1864) leidęs Papilėje kunigo Ignoto Vaišvilos draugijoje, žinojo apie šiuos tyrinėjimus? Kad  rado kitą Ventos slėnio lobį – gamtos grožį – liudija užrašyti amžininkų atsiminimai. Pasakojama, jog Daukantas mėgęs klajoti po slėnį, kopti į aukštus upės šlaitus. Kas geriau už jį gebėjo įžvelgti šio krašto piliakalnių, senkapių slėpinius, pastebėti pievų žiedų įvairovę, kamanių, bičių triūsą! Tik Daukantas galėjo perskaityti laukų, girių ir žmonių per šimtmečius vedamą bylą…

Ir aš, sekdamas Dionizu Poška,  Papilėje laipiojau stačiais Ventos atodangų skardžiais, bet… veltui vyliausi rasti taip geologų vertinamas Grifėjos fosiliją, amonitų ar Belemnitą - pastarasis dar vadinamas raganos pirštais, perkūno kulka . Tačiau  klajonės po Papilės Ventos slėnį ir man buvo sėkmingos - aptikau miestelėnų įkurtų mažyčių botanikos sodų, lyg ir paslėptų jaukių poilsio kampelių, iš kurių atsiveria upės rėvos, užtakiai, nendrynai.

K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2005 m. lapkričio 12 d.