ŽEMAITIJA - SAMOGITIA: balandžio 2014

2014 m. balandžio 23 d., trečiadienis

Paragių parko liepos

K.K.Šiaulytis. Paragių parko liepos. 2002. Akvarelė. 42x29,7

Paragių dvaro rūmas

K.K.Šiaulytis. Paragių dvaro rūmas.
Rašytojų Lazdynų Pelėda tėviškė, dabar - muziejus.
2002. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija

Paragių dvaro parkas

K.K.Šiaulytis. Klėtelė Paragių dvaro parke. Parką kūrė dvaro savininkas dailininkas Nikodemas Ivanauskas (1840 - 1932). 2002. Akvarelė. 29,7x42

Penkiakamienė liepa Papilės parke

K.K.Šiaulytis. Penkiakamienė liepa Papilės parke. 2002. Akvarelė. 42x29,7. Privati kolekcija

Akvarelė reprodukuota atviruke. (DFK "Grifonas". Leid. Nr. 42. Vilnius, 2003. T. 1000)

Papilės šv. Juozapo bažnyčia

K.K.Šiaulytis. Papilės šv .Juozapo bažnyčia. 2002. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija

Iš kelionių albumo

Papilės Ventos slėnyje

Papilės miestelis įsikūręs tarp trijų “magistralių” – geležinkelio, plento ir Ventos upės.

Tiesa, Ventoje baržos su N.Akmenės cementu ar garlaiviai su Mažeikių naftos produktais neplaukioja – tačiau dėl to ši “magistralė” nėra menkesnė už kitas dvi. Papilės Ventos slėnį, kurio ilgis – maždaug apie 5 kilometrai, visame pasaulyje išgarsino Dionizas Poška (1757-1830), poetas, garsaus Baublių muziejaus įkūrėjas. Jis čia lankėsi 1828 metais, upės krantų atodangose, daubose prisirinko prieš 150 mln. metų gyvenusių suakmenėjusių gyvūnų liekanų. Nemažą savo rinkinio dalį išsiuntinėjo draugams. Vėliau “Gromatoje pas Tadeušą Čackį” rašė -

…“Visus Tavi nusiunčiu, sau vieno nelieku.

Bet , jei nori, daugesniai tokių akmenaičių,

Rašyk pas kunigaikštį vyskupą Žemaičių.

Ant jo žemės Papilėj yr šiokių ir tokių

Kaip kirminų ir varlių, akmenų visokių…”

Žinia apie Papilės radinius greit sklido. XIX amžiaus mokslininkai džiūgavo įvairiuose pasaulio vietose aptikdami, jų nuomone, liudijimų apie be galo seną Žemės praeitį. Papilė tapo svarbia mokslininkų piligrimystės vieta – Vokietijos, Prancūzijos, kitų kraštų geologai siekė atvykti čia, kad galėtų prisirinkti praeities brangenybių, pargabenti jų į savo universitetus, muziejus.

Kažin, ar Simonas Daukantas, didysis Lietuvos istorikas, rašytojas paskutiniuosius savo gyvenimo metus (1861 – 1864) leidęs Papilėje kunigo Ignoto Vaišvilos draugijoje, žinojo apie šiuos tyrinėjimus? Kad rado kitą Ventos slėnio lobį – gamtos grožį – liudija užrašyti amžininkų atsiminimai. Pasakojama, jog Daukantas mėgęs klajoti po slėnį, kopti į aukštus upės šlaitus. Kas geriau už jį gebėjo įžvelgti šio krašto piliakalnių, senkapių slėpinius, pastebėti pievų žiedų įvairovę, kamanių, bičių triūsą! Tik Daukantas galėjo perskaityti laukų, girių ir žmonių per šimtmečius vedamą bylą…

Ir aš, sekdamas Dionizu Poška, Papilėje laipiojau stačiais Ventos atodangų skardžiais, bet… veltui vyliausi rasti taip geologų vertinamas Grifėjos fosiliją, amonitų ar Belemnitą - pastarasis dar vadinamas raganos pirštais, perkūno kulka . Tačiau klajonės po Papilės Ventos slėnį ir man buvo sėkmingos - aptikau miestelėnų įkurtų mažyčių botanikos sodų, lyg ir paslėptų jaukių poilsio kampelių, iš kurių atsiveria upės rėvos, užtakiai, nendrynai.

K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2005 m. lapkričio 12 d.

Papilės piliakalnis

K.K.Šiaulytis. Papilės piliakalnis. Patvinusios Ventos šuorai. 2002. Akvarelė. 29,7x42

Tuopos Papilės parke

K.K.Šiaulytis. Tuopos Papilės parke. 2002. Akvarelė. 42x29,7

Venta ties Papilės piliakalniu

K.K.Šiaulytis. Venta ties Papilės piliakalniu. 2002. Akvarelė. 29,7x42

Dabikinės parke

Dabikinės upės paslaptys

Dabikinės parkas

2014 m. balandžio 6 d., sekmadienis

Akmenės kraštas

K.K.Šiaulytis. Akmenė šalia Dabikinės. 2009. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija

Iš kelionių albumo

Akmenės kraštas: lygumų peizažai rudenį

Rudenėjant kiekviena diena tapytojo požiūriu vis šiltesnė – šaltus, žalius iki mėlynumo kraštovaizdžius nuskaidrina gelsvų, rausvų, oranžinių pustonių tėkmė.

Rudens virsmas ypač keičia Lietuvos lygumų peizažus. Atrodę vienodai neišraiškingi, nuobodžiai ramūs, netikėtai suskamba kaleidoskopine įvairove, atgyja, prisipildo išryškėjusiais tūriais, atspalviais, linijomis - suartų dirvonų štrichais, palaukių, ežių rėžiais, pavienių medžių siluetais, vienkiemių kontūrais.

Važiuoajnt Panevėžio, Šiaulių, Gruzdžių, Akmenės kryptimi lygumos, regis, vis platėja, horizontai tolsta, dingojasi, už siauros miško juostos – jau pasaulio pakraštys. Netikėtai suvoki, lygumų peizažai turi savo paslaptį, jų mistiškai tylai negali prilygti taip išpopuliarinti, „fotogeniški“ kalvelių ir melsvų ežerėlių vaizdeliai.

Lygiausias tarp lygių, matyt, yra Akmenės rajonas, ypač jo šiaurinė, su Latvija besiribojanti dalis, žemė tarp dviejų Ventos intakų, Dabikinės ir Vadaksties upių. Šiame tarpupyje kemso dvi bene žymiausios Lietuvos – Kamanų ir Karpėnų pelkės. Kamanose įkurtas valstybinis gamtinis rezervatas, o Karpėnuose nei kerpių, nei kemsų nebėra, pelkė „prasmego“. Štai jau šešiasdešimt metų ekskavatoriai graužia čia žemės gelmes, kasa kalkakmenį, žaliavą Naujosios Akmenės cemento gamyklai.

Teisybės dėlei reikia pripažinti, šiame krašte vis dėlto yra ir vienas nedidelis piliakalnis, Vėlaičių kaime kūpsantis Luokavos kalnas. Nuo jo, jei netrukdytų medžiai, galėtumei po Akmenės rajoną lyg po žemėlapį žvalgytis.

Už Vadaksties jau Latvija. Kairiajame upės krante, Lietuvos pusėje, išsirikiavę trys kaimai – Kivyliai, Klykoliai, Vegeriai kažkada pretendavo tapti miesteliais. Iš kur tokie lietuvio ausiai keisti jų vardai, gal žiemgaliai taip praminė? Spėju, tais tolimais laikais kai kaimai gaudavo vardus, čia gyvenę šmaikštūs lygumų artojai savo laukų erdves pavadino nuo ankstyvo pavasario virš galvų skraidančių paukščių – pempių garbei. Kivyliai atkartoja šio pabalių sklandytojo šūksnį: „kiyvi – kiyvi - kiyvi“, o Klykoliai – nusako pempės „muzikavimo“ būdą. Trečiasis vardažodis – Vegeriai, manau, įamžino kitą pelkių, raistų sparnuotį – gervę, jame užšifruotas visas sakinys: „ veizėk, gerve lek!“.

Abipus Dabikinės upės (jos ilgis 36 km,) įsikūrusios kelios žymesnės gyvenvietės – Menčiai, Alkiškiai, Dabikinės dvaras, Akmenės miestas, Padvarėliai. Upės vardas neabejotinai kilęs iš žodžio dabinti – puošti, o jį, matyt, suteikė senieji akmeniškiai, nes prie Akmenės, Dabikinė tikra gražuolė. Kaip reta šiame krašte, upės slėnio šlaitai, smėlėtos pakilumėlės, gūbriukai, lomelės apaugę pušynėliais. Čia pušys nėra tokios aukštos, lieknos kaip Dzūkijoje, gal, kad rečiau augdamos linkusios šakotis, veši raizgiomis, kupliomis viršūnėmis. Pati upė, tarsi žalčiukas sukasi, raivosi kloniuose, slapstosi tarp aukštų nendrynų, meldynų, gluosnių kupetų.

Plačiausio Dabikinės vingio lenkiamoje kalvoje įsikūrusi Akmenė. Jos senosios trobelės ir nauji mūrai išsirikiavę gatvelėse tarsi amfiteatro terasose, o apačioje, dauboje, lyg scenoje, vis kitokia keičiantis metų laikams, tviska akmeniškių Dabikė. Pavasarį ji neskuba išbėgti, plukdyti vandenis į Ventą, patvinsta, nebetelpa ir į gausybę senvagių, spindi ežerais. Vasarą šlapių klonių augmenija puola aukštyn stiebtis, žydėti, kvapais vabzdžius vilioti. Po tuos sąvašynus žvejai pasiklydę klampoja, upės ieško, o jų pačių, net kepurių nesimato, tik linguojantys meškerykočiai kyšo. Rudenėjant Dabikinės akipločiai tarsi žolynų marios - vos vėjeliui pūstelėjus šnara, linguoja, siūruoja milijonais žalsvai rusvų stiebų, stiebelių, lapelių. Pagavau ir aš įstabų rugsėjo reginį - per vėjo sujudintas Dabikinės slėnio augmenijos keteras, per mano teptuku tyrinėjamą peizažą, saulė, lyg norėdama mane pamokyti akvarelės meno, žvilgterėjusi iš už debesijų, atsisveikindama, nuliejo vakaro žarų ir šešėlių ližes.

Akmenė netrukus galės minėti savo vardo jubiliejų - 1511 m. dokumentuose paminėtas Akmenės dvaras. 1792 m. Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas suteikė Akmenei laisvojo miesto teises ir herbą. Jame vaizduojama aukštyn skriejanti strėlė su įrašu „Pro Libertate“ (Už Laisvę). Architektūrinis miesto simbolis – neogotikinė vienabokštė akmenų ir raudonų plytų mūro Šv.Onos bažnyčia, statyta 1907-1912 m.( projekto autorius švedų architektas K.E.Strandmanas). Jos statytojams pavyko išreikšti subtiliausius neogotikos stiliaus siekius – bažnyčia grakšti, prakilni lyg nušvitusios tiesos regėjimas, atrodo, veržte veržiasi aukštyn, bet kartu primena masyvią viduramžių pilį su tvirta akmenine gynybine siena ir didingą romaninę šventovę, stūksančią ant iškilios uolos. Architektūros istorikai vis atvažiuoja į Akmenę tyrinėti miestelėnų palikimą, savitų XIX a. pab. XX a. pradžios pastatų, įdomus ir praėjusio amžiaus pirmos pusės urbanistinis paveldas. Akmeniškiai, pabrėždami pagarbą savo vietovardžiui, ant milžiniško akmens, kurį kažkaip atrideno į stoties aikštę, iškalė miesto herbą (dailininkas Stasys Adomaitis), gamtos ir kultūros parke (tai erdvus pušynas Dabikinės pakrantėje) surentė priešistorinius megalitus primenančią akmeninę estradą. Turistų, ar šiaip keliauninkų laukia dar vienas kultūrinis nuotykis - Akmenės krašto muziejuje eksponuojamas Stanislovo Sungailos 2000 akmenų rinkinys ir, tarsi būtu sumanyta sukurti meninį kontrastą - dieninių drugių kolekcija. Joje 5000 drugių iš viso pasaulio, šią kolekciją per pusšimtį metų sudarė Borisas Izenbekas.

Tapydamas Akmenės kraštovaizdžius nuolat girdėjau karvelinių šeimos paukščių - pietinių purplelių tykų pokalbį - sutūpę senuose medžiuose, ar žvalgydamiesi nuo stogų, antenų, ramiai kukena, gal pasakoja apie savo tolimą protėvynę. Iki XX amžiaus vidurio pietiniai purpleliai buvo žinomi kaip šiltesnių kraštų gyventojai, paplitę Balkanuose, Palestinoje, Indijoje. Per pastatruosius pusšimtį metų jie įsikūrė (čia ir žiemoja) visoje Europoje - Vienoje pirmą kartą pastebėti 1943, Anglijoje -1955, Lietuvoje anksčiau – 1954 metais, Tauragėje. Akmenėje šiuos elegantiškus paukščius pamačiau prieš dvidešimt metų, manau jų buvimas čia, tarsi gamtos dovana, savotiškas vietovės įvertinimas, pripažinimas – purpleliai moka pasirinkti, jie kuriasi jaukiose, rimties gaubiamose erdvėse.

K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2009 10 09