2014 m. balandžio 23 d., trečiadienis
Paragių dvaro rūmas
K.K.Šiaulytis. Paragių dvaro rūmas.
Rašytojų Lazdynų Pelėda tėviškė, dabar - muziejus.
2002. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija
Paragių dvaro parkas
K.K.Šiaulytis. Klėtelė Paragių dvaro parke. Parką kūrė dvaro savininkas dailininkas Nikodemas Ivanauskas (1840 - 1932). 2002. Akvarelė. 29,7x42
Penkiakamienė liepa Papilės parke
K.K.Šiaulytis. Penkiakamienė liepa Papilės parke. 2002. Akvarelė. 42x29,7. Privati kolekcija
Akvarelė reprodukuota atviruke. (DFK "Grifonas". Leid. Nr. 42. Vilnius, 2003. T. 1000)
Papilės šv. Juozapo bažnyčia
K.K.Šiaulytis. Papilės šv .Juozapo bažnyčia. 2002. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija
Iš kelionių albumo
Papilės Ventos slėnyje
Papilės miestelis įsikūręs tarp
trijų “magistralių” – geležinkelio, plento ir Ventos upės.
Tiesa, Ventoje baržos su
N.Akmenės cementu ar garlaiviai su Mažeikių naftos produktais neplaukioja –
tačiau dėl to ši “magistralė”
nėra menkesnė už kitas dvi. Papilės
Ventos slėnį, kurio ilgis – maždaug apie 5 kilometrai, visame pasaulyje
išgarsino Dionizas Poška (1757-1830), poetas, garsaus Baublių muziejaus įkūrėjas.
Jis čia lankėsi 1828 metais, upės krantų atodangose, daubose prisirinko prieš
150 mln. metų gyvenusių suakmenėjusių gyvūnų liekanų. Nemažą savo rinkinio dalį
išsiuntinėjo draugams. Vėliau “Gromatoje pas Tadeušą Čackį” rašė -
…“Visus Tavi nusiunčiu, sau vieno
nelieku.
Bet , jei nori, daugesniai tokių
akmenaičių,
Rašyk pas kunigaikštį vyskupą Žemaičių.
Ant jo žemės Papilėj yr šiokių ir
tokių
Kaip kirminų ir varlių, akmenų
visokių…”
Žinia apie Papilės radinius greit
sklido. XIX amžiaus mokslininkai džiūgavo įvairiuose pasaulio vietose aptikdami,
jų nuomone, liudijimų apie be galo seną Žemės praeitį. Papilė tapo svarbia mokslininkų
piligrimystės vieta – Vokietijos, Prancūzijos, kitų kraštų geologai siekė
atvykti čia, kad galėtų prisirinkti
praeities brangenybių, pargabenti jų į savo universitetus, muziejus.
Kažin, ar Simonas Daukantas,
didysis Lietuvos istorikas, rašytojas paskutiniuosius savo gyvenimo metus (1861
– 1864) leidęs Papilėje kunigo Ignoto Vaišvilos draugijoje, žinojo apie šiuos
tyrinėjimus? Kad rado kitą Ventos slėnio
lobį – gamtos grožį – liudija užrašyti amžininkų atsiminimai. Pasakojama, jog
Daukantas mėgęs klajoti po slėnį, kopti į aukštus upės šlaitus. Kas geriau už
jį gebėjo įžvelgti šio krašto piliakalnių, senkapių slėpinius, pastebėti pievų
žiedų įvairovę, kamanių, bičių triūsą! Tik Daukantas galėjo perskaityti laukų,
girių ir žmonių per šimtmečius vedamą bylą…
Ir aš, sekdamas Dionizu Poška, Papilėje laipiojau stačiais Ventos atodangų
skardžiais, bet… veltui vyliausi rasti taip geologų vertinamas Grifėjos
fosiliją, amonitų ar Belemnitą - pastarasis dar vadinamas raganos pirštais,
perkūno kulka . Tačiau klajonės po Papilės
Ventos slėnį ir man buvo sėkmingos - aptikau miestelėnų įkurtų mažyčių
botanikos sodų, lyg ir paslėptų jaukių poilsio kampelių, iš kurių atsiveria
upės rėvos, užtakiai, nendrynai.
K.K.Šiaulytis
Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2005 m. lapkričio 12 d.
2014 m. balandžio 6 d., sekmadienis
Akmenės kraštas
K.K.Šiaulytis. Akmenė šalia Dabikinės. 2009. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija
Iš kelionių albumo
Akmenės kraštas: lygumų peizažai rudenį
Rudenėjant kiekviena diena tapytojo požiūriu vis šiltesnė – šaltus, žalius
iki mėlynumo kraštovaizdžius nuskaidrina gelsvų, rausvų, oranžinių pustonių
tėkmė.
Rudens virsmas ypač keičia Lietuvos lygumų peizažus. Atrodę vienodai
neišraiškingi, nuobodžiai ramūs, netikėtai suskamba kaleidoskopine įvairove,
atgyja, prisipildo išryškėjusiais tūriais, atspalviais, linijomis - suartų
dirvonų štrichais, palaukių, ežių rėžiais, pavienių medžių siluetais,
vienkiemių kontūrais.
Važiuoajnt Panevėžio, Šiaulių,
Gruzdžių, Akmenės kryptimi lygumos,
regis, vis platėja, horizontai tolsta, dingojasi, už siauros miško juostos –
jau pasaulio pakraštys. Netikėtai
suvoki, lygumų peizažai turi savo paslaptį, jų mistiškai tylai negali prilygti
taip išpopuliarinti, „fotogeniški“
kalvelių ir melsvų ežerėlių vaizdeliai.
Lygiausias tarp lygių, matyt, yra Akmenės rajonas, ypač jo šiaurinė, su
Latvija besiribojanti dalis, žemė tarp dviejų Ventos intakų, Dabikinės ir Vadaksties
upių. Šiame tarpupyje kemso dvi bene žymiausios Lietuvos – Kamanų ir Karpėnų
pelkės. Kamanose įkurtas valstybinis gamtinis rezervatas, o Karpėnuose nei kerpių, nei kemsų nebėra, pelkė
„prasmego“. Štai jau šešiasdešimt metų ekskavatoriai graužia čia žemės gelmes,
kasa kalkakmenį, žaliavą Naujosios
Akmenės cemento gamyklai.
Teisybės dėlei reikia pripažinti,
šiame krašte vis dėlto yra ir vienas nedidelis piliakalnis, Vėlaičių kaime kūpsantis
Luokavos kalnas. Nuo jo, jei netrukdytų medžiai, galėtumei po Akmenės rajoną lyg po žemėlapį
žvalgytis.
Už Vadaksties jau Latvija. Kairiajame upės krante, Lietuvos pusėje,
išsirikiavę trys kaimai – Kivyliai, Klykoliai, Vegeriai kažkada pretendavo
tapti miesteliais. Iš kur tokie lietuvio
ausiai keisti jų vardai, gal žiemgaliai taip praminė? Spėju, tais tolimais
laikais kai kaimai gaudavo vardus, čia gyvenę šmaikštūs lygumų artojai savo
laukų erdves pavadino nuo ankstyvo pavasario virš galvų skraidančių paukščių –
pempių garbei. Kivyliai atkartoja šio pabalių sklandytojo šūksnį: „kiyvi – kiyvi - kiyvi“, o Klykoliai – nusako
pempės „muzikavimo“ būdą. Trečiasis vardažodis – Vegeriai, manau, įamžino kitą
pelkių, raistų sparnuotį – gervę, jame užšifruotas visas sakinys: „ veizėk,
gerve lek!“.
Abipus Dabikinės upės (jos ilgis 36 km,) įsikūrusios kelios žymesnės
gyvenvietės – Menčiai, Alkiškiai, Dabikinės dvaras, Akmenės miestas,
Padvarėliai. Upės vardas neabejotinai kilęs iš žodžio dabinti – puošti, o jį, matyt,
suteikė senieji akmeniškiai, nes prie Akmenės, Dabikinė tikra gražuolė. Kaip
reta šiame krašte, upės slėnio šlaitai, smėlėtos pakilumėlės, gūbriukai,
lomelės apaugę pušynėliais. Čia pušys nėra tokios aukštos, lieknos kaip
Dzūkijoje, gal, kad rečiau augdamos linkusios šakotis, veši raizgiomis, kupliomis viršūnėmis.
Pati upė, tarsi žalčiukas sukasi, raivosi kloniuose, slapstosi tarp aukštų nendrynų,
meldynų, gluosnių kupetų.
Plačiausio Dabikinės vingio lenkiamoje
kalvoje įsikūrusi Akmenė. Jos senosios
trobelės ir nauji mūrai išsirikiavę gatvelėse tarsi amfiteatro terasose, o
apačioje, dauboje, lyg scenoje, vis kitokia keičiantis metų laikams, tviska
akmeniškių Dabikė. Pavasarį ji neskuba išbėgti, plukdyti vandenis į Ventą,
patvinsta, nebetelpa ir į gausybę senvagių, spindi ežerais. Vasarą šlapių klonių augmenija puola aukštyn
stiebtis, žydėti, kvapais vabzdžius vilioti. Po tuos sąvašynus žvejai pasiklydę
klampoja, upės ieško, o jų pačių, net kepurių nesimato, tik linguojantys meškerykočiai
kyšo. Rudenėjant Dabikinės akipločiai
tarsi žolynų marios - vos vėjeliui pūstelėjus šnara, linguoja, siūruoja milijonais žalsvai
rusvų stiebų, stiebelių, lapelių. Pagavau ir aš įstabų rugsėjo reginį - per vėjo
sujudintas Dabikinės slėnio augmenijos
keteras, per mano teptuku tyrinėjamą peizažą, saulė, lyg norėdama mane
pamokyti akvarelės meno, žvilgterėjusi iš už debesijų, atsisveikindama, nuliejo
vakaro žarų ir šešėlių ližes.
Akmenė netrukus galės minėti savo
vardo jubiliejų - 1511 m. dokumentuose paminėtas Akmenės dvaras. 1792 m.
Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas suteikė Akmenei laisvojo
miesto teises ir herbą. Jame vaizduojama aukštyn skriejanti strėlė su įrašu
„Pro Libertate“ (Už Laisvę). Architektūrinis miesto simbolis – neogotikinė
vienabokštė akmenų ir raudonų plytų mūro Šv.Onos bažnyčia, statyta 1907-1912 m.(
projekto autorius švedų architektas K.E.Strandmanas). Jos statytojams pavyko išreikšti
subtiliausius neogotikos stiliaus siekius – bažnyčia grakšti, prakilni lyg
nušvitusios tiesos regėjimas, atrodo, veržte veržiasi aukštyn, bet kartu primena masyvią viduramžių pilį su tvirta akmenine
gynybine siena ir didingą romaninę šventovę, stūksančią ant iškilios uolos.
Architektūros istorikai vis atvažiuoja į Akmenę tyrinėti miestelėnų palikimą, savitų XIX a. pab. XX a. pradžios pastatų, įdomus ir praėjusio
amžiaus pirmos pusės urbanistinis paveldas. Akmeniškiai, pabrėždami pagarbą savo vietovardžiui, ant
milžiniško akmens, kurį kažkaip atrideno į stoties aikštę, iškalė miesto herbą
(dailininkas Stasys Adomaitis), gamtos
ir kultūros parke (tai erdvus pušynas Dabikinės pakrantėje) surentė
priešistorinius megalitus primenančią akmeninę
estradą. Turistų, ar šiaip keliauninkų laukia dar vienas kultūrinis nuotykis -
Akmenės krašto muziejuje eksponuojamas Stanislovo Sungailos 2000 akmenų
rinkinys ir, tarsi būtu sumanyta sukurti meninį kontrastą - dieninių drugių
kolekcija. Joje 5000 drugių iš viso pasaulio, šią kolekciją per pusšimtį metų sudarė Borisas Izenbekas.
Tapydamas Akmenės kraštovaizdžius nuolat girdėjau karvelinių šeimos
paukščių - pietinių purplelių tykų pokalbį - sutūpę senuose medžiuose, ar žvalgydamiesi
nuo stogų, antenų, ramiai kukena, gal pasakoja apie savo tolimą
protėvynę. Iki XX amžiaus vidurio pietiniai purpleliai buvo žinomi kaip
šiltesnių kraštų gyventojai, paplitę Balkanuose, Palestinoje, Indijoje. Per
pastatruosius pusšimtį metų jie įsikūrė (čia ir žiemoja) visoje Europoje -
Vienoje pirmą kartą pastebėti 1943, Anglijoje -1955, Lietuvoje anksčiau – 1954
metais, Tauragėje. Akmenėje šiuos elegantiškus paukščius pamačiau prieš dvidešimt
metų, manau jų buvimas čia, tarsi gamtos dovana, savotiškas vietovės
įvertinimas, pripažinimas – purpleliai moka pasirinkti, jie kuriasi jaukiose,
rimties gaubiamose erdvėse.
K.K.Šiaulytis
Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2009 10 09
K.K.Šiaulytis
Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2009 10 09
Dabikinės slėnis vakaro saulėje
K.K.Šiaulytis. Dabikinės slėnis vakaro saulėje.
(Nuo kelio Akmenė - Viekšniai). 2009. Akvarelė - škicas. 24x32
Žemaičių plentas
K.K.Šiaulytis. Senasis Žemaičių plentas Laukuvos krašte,
Girvainių - Bilionių apylinkėse. 2001. Akvarelė. 24x32
2014 m. balandžio 5 d., šeštadienis
Baltijos jūra
K.K.Šiaulytis. Rudens šviesa. Baltijos pajūris ties Palangos botanikos parku. 2004. Akvarelė. 42x29,7
MOSĖDIS
K.K.Šiaulytis. Mosėdis. Patvinusi Bartuva Vaclovo Into akmenų muziejaus parke. 2005. Akvarelė. 29,7x42
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)