K.K.Šiaulytis. Paršežeris žvelgiant nuo Paršpilio Laukuvos link.
2001. Akvarelė, akvarelės pieštukai. 24X32
2014 m. liepos 25 d., penktadienis
Dobilų lankos prie Paršežerio
K.K.Šiaulytis. Dobilų lankos prie Paršežerio. 2001. Akvarelė, akvarelės pieštukai. 29,7X42
Kitoje ežero pusėje, už medžių eilutės - Paršežerio poilsiavietė, paplūdimiai.
Horizonte - Medvėgalis, Aukštagirė.
Kitoje ežero pusėje, už medžių eilutės - Paršežerio poilsiavietė, paplūdimiai.
Horizonte - Medvėgalis, Aukštagirė.
Paršežeris, Paršpilis, Požerė
K.K.Šiaulytis. Burbiškių piliakalnis. 2001.
Akvarelė, akvarelės pieštukai. 29,7X24
Už piliakalnio - Paršežerio mėlyna juosta,
horizonte Medvėgalis, Aukštagirė
Paršežeris, Paršpilis, Požerė
Lietuvoje teka, vinguriuoja, šlama ne vienas Šernupis, Kiaulupiukas,
Kiaulupys, Paršupis, esti ir Paršelio ežerėlis, tačiau žymiausias šio gyvūno
vardo turėtojas – Paršežeris, įsikuitęs duburyje šiauriau Laukuvos. Tai
atplaiša poledyniniais laikais viduryje Žemaitijos telkšojusio milžiniško
ežero, kuris vėliau atsidalijo ir virto trimis vandenų broliais – plačiakraščiais
Biržuliu ir Lūkstu bei mažėliu Paršežeriu (plotas – 193 ha, ilgis – 1,9 km,
plotis – 1,1 km). Ir dabar šiuos vandenis jungia pelkės, upeliai. Pastarojo
ežero vardas neabejotinai mitinės kilmės, skelbiantis senovės baltų tikėjimų
pagarbą gyvastingoms gamtos galioms. Senovės Europos tautos šerną (paršą) laikė
vaisingumo, kovingumo, karingumo simbolis. Jo atvaizdai puošė antikos laikų
graikų, keltų karių šarvus, skydus, monetas. Vėliau šio žvėries profilis imtas
naudoti ir heraldikoje. Lietuvoje šernas puikuojasi Troškūnų miestelio herbe.
Šerno įvaizdį mėgsta ir užeigų, karčiamų, aludžių savininkai. Minėtų
įstaigų emblemose riestailtis šeriuotis matyt turi ir kitų, dažniau Rytų
kultūrose (Kinijoje, Japonijoje) akcentuojamų šio gyvūno bruožų. Ten paršas –
sėkmės, gerovės, sotumo, dosnumo, geranoriškumo simbolis. Įdomu tai, kad
Paršežerio vakariniame krante stūkso Paršpilio piliakalnis – karinės galios
reiškėjas. Rytiniame – nuo seno būta dvaro, o dabar čia yra kurortinė zona,
statomi poilsio namai, įrengtas paplūdimys, taigi tai - patogumų pakrantė. Paršpilis minimas 1385 – 1395 metų kryžiuočių
kelių į Žemaitiją aprašymuose. Archeologai teigia, jog šioje vietoje
įtvirtintos gyvenvietės kūrėsi keletą šimtmečių. Šalia Pilies kalno, dar vadinamo
Burbiškių piliakalniu, tūno dabar medžiais apžėlęs Sargakalnis. Kadaise ant jo
žvalgai kurdavo signalinius laužus, kad liepsnos ir dūmai perduodavo žinią
visam Medininkų kraštui, kuriame anuomet būta daug pilių, kitokių įtvirtinimų.
Vos už kelių ar keliolikos kilometrų kyla Treigių, Padievyčio, Bilionių,
Pagrybio, Kepaluškalnio (šalia Kaltinėnų), Medvėgalio, Girgždūtės, Vembutų,
Lopaičių (šalia Tverų) piliakalniai. Istorikai spėja, kad viename jų galėjo
būti garsieji, vis dar mokslininkų nelokalizuoti Pilėnai. Paršpilį su
Medvėgaliu, kuris gerai matomas nuo vakarinių aukštų ežero krantų, jungia
kelias, jo dalis – slapta kūlgrinda - ir dabar eina per pelkes bei Sietuvos
upelį, tekantį iš Paršežerio į Lūkstą.
Per puskilometrį į rytus nuo ežero esantis Požerės miestelis, matyt atsirado 1771
m., kai dvarininkas P.Zaleskis čia pastatė medinę Kristaus Atsimainymo bažnyčią.
Joje – puikus vietos meistrų darbo barokinio stiliaus altorius. Kita bažnytėlės
puošmena – Kristaus statula, kuri plačiai žinoma kaip stebuklinga, rugpiūčio
pradžioje Požerėje vyksta garsūs atlaidai.
Požerėje prasideda Varnių regioninio parko iniciatyva įkurtas pėsčiųjų -
dviračių takas. Jis aplanko šios vietovės piliakalnius, taip pat suka pro
netoliese esančią žinomo mitologo, kraštotyrininko Norberto Vėliaus (1938-1996)
gimtinę. Varnių RP direktorės pavaduotojas Kazys Praeras sako, jog parkas
kasmet sulaukia vis daugiau ekskursantų, kurie vieningai tvirtina jog niekur
kitur taip gerai nesijaučia, tiesiog atsigauna įkopę į paslaptinguosius
Žemaitijos piliakalnius.
K.K.Šiaulytis
Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2007 m. sausio 10 d.
K.K.Šiaulytis. Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčia.
2001. Akvarelė, akvarelės pieštukai. 29,7X42
Paršpilio piliakalnis
K.K.Šiaulytis. Paršpilio piliakalnis. 2001. Akvarelė, akvarelės pieštukai. 24X32
Medvėgalis
K.K.Šiaulytis. Medvėgalis. 2001. Akvarelė. 29,7x42. Telšių "Alkos" muziejaus fondai
Medvėgalio horizontai
Kokios galios Medvėgalyje siaudžia? Kai čia septynių, viena kitą remiančių
kalvų - Pilies, Piliorių, Sumonių, Ąžuolų, Alko, Karūžiškės, Medvėgalio, - rate
atsiduri, patiri kažkokios pirmykštės jėgos dvelksmą, tarsi girdi paslaptingą
gaudesį, pasijunti lyg narčios jūros bangos pakylėtas - traukia įveikti
aukščiausią viršūnę, vilioja Pilies kalno terasos, Alko gojus.
Iš Medvėgalio skrydžio žvilgsniui veriasi mitinės erdvės. Padangėje šen bei
ten plaukioja vasariški debesėliai, tarsi ieškantys savo atspindžių Dievyčio,
Paršežerio, Lūksto, Biržulio, Gludo veidrodžiuose. Žalios girios lyg skraistės
vilnija, užkloja krašto lomas, iškilumas. Vis tiek kur ne kur tarp miškų švyti
žiedais pabalusios pievos, įgeltę javų laukeliai, plyti violetiniai pelkynų
tyrai. O dar – aplink reginių užburtą stebėtoją
lyg nematomi aitvarai sklando vėjo gainiojami čiobrelių, baltųjų dobilų
kvapai... Svaigu... Žvelgi į tolumas, ieškai Maironio suskaičiuotų keturiolikos
bažnyčių. Akys vis užkliūva už, rodos, visai čia pat, tarsi milžiniškas šieno
vežimas kūprojančio Girgždūtės kalno, įžvelgia ir dešiniau jo esančią Spingę, o
antai, tolumoje kairėje - jau Varnių bokštai? Dar toliau, ties horizonto linija, išnyra gal
kalnas, o gal Maironio baladės eilutės: „... Vien tik debesis praskleidus /
Šatrija aukščiausia, / Pasityčiodama kartais, / savo draugo klausia: / Pasakyk
gi, meldžiamasis, / Kas mudviejų gali / Plačiau Žemaičių šalį / apveizėti?“
Maironis spėjo, jog iš žodžių „mudviejų gali“ kilęs Medvėgalio vardas. Poetas
su šypsena perteikia dviejų didžiųjų Žemaitijos kalnų pokalbį, kuriame slypi
užšifruota tiesa - mūsų galia tame, jog bendraujame.
Kovų su kryžiuočiais laikais Medininkų žemėje stipriausia pilis stūksojo
Medvėgalyje. Tarp jos ir kitų pilių buvusių Treigių, Burbiškių, Bilionių,
Sprūdės, Moteraičio piliakalniuose, vyko vizuali sąšauka. Laužų ugnimi, dūmais
tolimų pilaičių kariai susižinodavo tarpusavyje, pranešdavo apie pasirodžiusį
priešą. Tokie laužai degdavo ir ant Šatrijos kalno.
Maironis ne kartą lankėsi Luokės,
Tverų, Varnių, Laukuvos apylinkėse, kopė į šio krašto didžiuosius kalnus,
gėrėjosi girių, ežerų platybėmis. Jo baladės skirtos Medvėgaliui, Šatrijai,
Dyvičiui tapo tarsi iššūkiu kiekvienam lietuviui, kvietimu keliauti, pažinti
savo šalį ir gal būt taip pažadinti
„milžinkapių didvyrių“ dvasią...
K.K.Šiaulytis
Teksatas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios" 2006 m. birželio 17 d.
Koplytėlė Bytautų šeimos kapinaitėse, Medvėgalyje
K.K.Šiaulytis. Koplytėlė Bytautų šeimos kapinaitėse, Medvėgalyje. Pasakojama, kad koplytėlę šventino vyskupas Motiejus Valančius. 2001. akvarelė, akvarelės pieštukai. 32X24
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)