Akmenės kraštas

K.K.Šiaulytis. Akmenė šalia Dabikinės. 2009. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija

Iš kelionių albumo

 Akmenės kraštas: lygumų peizažai rudenį

Rudenėjant kiekviena diena tapytojo požiūriu vis šiltesnė – šaltus, žalius iki mėlynumo kraštovaizdžius nuskaidrina gelsvų, rausvų, oranžinių pustonių tėkmė.

Rudens virsmas ypač keičia Lietuvos lygumų peizažus. Atrodę vienodai neišraiškingi, nuobodžiai ramūs, netikėtai suskamba kaleidoskopine įvairove, atgyja, prisipildo išryškėjusiais tūriais, atspalviais, linijomis - suartų dirvonų štrichais, palaukių, ežių rėžiais, pavienių medžių siluetais, vienkiemių kontūrais.

 Važiuoajnt Panevėžio, Šiaulių, Gruzdžių, Akmenės kryptimi  lygumos, regis, vis platėja, horizontai tolsta, dingojasi, už siauros miško juostos – jau pasaulio pakraštys. Netikėtai suvoki, lygumų peizažai turi savo paslaptį, jų mistiškai tylai negali prilygti taip išpopuliarinti, „fotogeniški“  kalvelių ir melsvų ežerėlių vaizdeliai.

Lygiausias tarp lygių, matyt, yra Akmenės rajonas, ypač jo šiaurinė, su Latvija besiribojanti dalis, žemė tarp dviejų Ventos intakų, Dabikinės ir Vadaksties upių. Šiame tarpupyje kemso dvi bene žymiausios Lietuvos – Kamanų ir Karpėnų pelkės. Kamanose įkurtas valstybinis gamtinis rezervatas, o Karpėnuose  nei kerpių, nei kemsų nebėra, pelkė „prasmego“. Štai jau šešiasdešimt metų ekskavatoriai graužia čia žemės gelmes, kasa kalkakmenį,  žaliavą Naujosios Akmenės cemento gamyklai.

 Teisybės dėlei reikia pripažinti, šiame krašte vis dėlto yra ir vienas nedidelis piliakalnis, Vėlaičių kaime kūpsantis Luokavos kalnas. Nuo jo, jei netrukdytų medžiai,  galėtumei po Akmenės rajoną lyg po žemėlapį žvalgytis.

Už Vadaksties jau Latvija. Kairiajame upės krante, Lietuvos pusėje, išsirikiavę trys kaimai – Kivyliai, Klykoliai, Vegeriai kažkada pretendavo tapti miesteliais.  Iš kur tokie lietuvio ausiai keisti jų vardai, gal žiemgaliai taip praminė? Spėju, tais tolimais laikais kai kaimai gaudavo vardus, čia gyvenę šmaikštūs lygumų artojai savo laukų erdves pavadino nuo ankstyvo pavasario virš galvų skraidančių paukščių – pempių garbei. Kivyliai atkartoja šio pabalių sklandytojo šūksnį:  „kiyvi – kiyvi - kiyvi“, o Klykoliai – nusako pempės „muzikavimo“ būdą. Trečiasis vardažodis – Vegeriai, manau, įamžino kitą pelkių, raistų sparnuotį – gervę, jame užšifruotas visas sakinys: „ veizėk, gerve lek!“.

Abipus Dabikinės upės (jos ilgis 36 km,) įsikūrusios kelios žymesnės gyvenvietės – Menčiai, Alkiškiai, Dabikinės dvaras, Akmenės miestas, Padvarėliai. Upės vardas neabejotinai kilęs iš žodžio dabinti – puošti, o jį, matyt, suteikė  senieji akmeniškiai, nes  prie Akmenės, Dabikinė tikra gražuolė. Kaip reta šiame krašte, upės slėnio šlaitai, smėlėtos pakilumėlės, gūbriukai, lomelės apaugę pušynėliais. Čia pušys nėra tokios aukštos, lieknos kaip Dzūkijoje, gal, kad rečiau augdamos linkusios  šakotis, veši raizgiomis, kupliomis viršūnėmis. Pati upė, tarsi žalčiukas sukasi, raivosi  kloniuose, slapstosi tarp aukštų nendrynų, meldynų, gluosnių kupetų.

Plačiausio  Dabikinės vingio lenkiamoje kalvoje įsikūrusi  Akmenė. Jos senosios trobelės ir nauji mūrai  išsirikiavę  gatvelėse tarsi amfiteatro terasose, o apačioje, dauboje, lyg scenoje, vis kitokia keičiantis metų laikams, tviska akmeniškių Dabikė.  Pavasarį ji  neskuba išbėgti, plukdyti vandenis į Ventą, patvinsta, nebetelpa ir į gausybę senvagių, spindi ežerais.  Vasarą šlapių klonių augmenija puola aukštyn stiebtis, žydėti, kvapais vabzdžius vilioti. Po tuos sąvašynus žvejai pasiklydę klampoja, upės ieško, o jų pačių, net kepurių nesimato, tik linguojantys meškerykočiai  kyšo. Rudenėjant Dabikinės akipločiai tarsi žolynų marios - vos vėjeliui pūstelėjus  šnara, linguoja, siūruoja milijonais žalsvai rusvų stiebų, stiebelių, lapelių. Pagavau ir aš įstabų rugsėjo reginį -  per  vėjo sujudintas Dabikinės slėnio augmenijos  keteras, per mano teptuku tyrinėjamą peizažą, saulė, lyg norėdama mane pamokyti akvarelės meno, žvilgterėjusi iš už debesijų, atsisveikindama, nuliejo vakaro žarų ir  šešėlių ližes.

Akmenė netrukus galės  minėti savo vardo jubiliejų - 1511 m. dokumentuose paminėtas Akmenės dvaras. 1792 m. Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas suteikė Akmenei laisvojo miesto teises ir herbą. Jame vaizduojama aukštyn skriejanti strėlė su įrašu „Pro Libertate“ (Už Laisvę). Architektūrinis miesto simbolis – neogotikinė vienabokštė akmenų ir raudonų plytų mūro Šv.Onos bažnyčia, statyta 1907-1912 m.( projekto autorius švedų architektas K.E.Strandmanas). Jos statytojams pavyko išreikšti subtiliausius neogotikos stiliaus siekius – bažnyčia grakšti, prakilni lyg nušvitusios tiesos regėjimas, atrodo, veržte veržiasi aukštyn, bet kartu primena  masyvią viduramžių pilį su tvirta akmenine gynybine siena ir didingą romaninę šventovę, stūksančią ant iškilios uolos. Architektūros istorikai vis atvažiuoja į Akmenę tyrinėti miestelėnų palikimą,  savitų XIX a. pab. XX  a. pradžios pastatų, įdomus ir praėjusio amžiaus pirmos pusės urbanistinis paveldas. Akmeniškiai,  pabrėždami pagarbą savo vietovardžiui, ant milžiniško akmens, kurį kažkaip atrideno į stoties aikštę, iškalė miesto herbą (dailininkas Stasys Adomaitis), gamtos ir kultūros parke (tai erdvus pušynas Dabikinės pakrantėje) surentė priešistorinius megalitus  primenančią akmeninę estradą. Turistų, ar šiaip keliauninkų laukia dar vienas kultūrinis nuotykis - Akmenės krašto muziejuje eksponuojamas Stanislovo Sungailos 2000 akmenų rinkinys ir, tarsi būtu sumanyta sukurti meninį kontrastą - dieninių drugių kolekcija. Joje 5000 drugių iš viso pasaulio, šią kolekciją  per pusšimtį metų sudarė Borisas Izenbekas.

Tapydamas Akmenės kraštovaizdžius nuolat girdėjau karvelinių šeimos paukščių -  pietinių purplelių tykų pokalbį  - sutūpę senuose medžiuose, ar žvalgydamiesi nuo  stogų, antenų, ramiai  kukena, gal pasakoja apie savo tolimą protėvynę. Iki XX amžiaus vidurio pietiniai purpleliai buvo žinomi kaip šiltesnių kraštų gyventojai, paplitę Balkanuose, Palestinoje, Indijoje. Per pastatruosius pusšimtį metų jie įsikūrė (čia ir žiemoja) visoje Europoje - Vienoje pirmą kartą pastebėti 1943, Anglijoje -1955, Lietuvoje anksčiau – 1954 metais, Tauragėje. Akmenėje šiuos elegantiškus paukščius pamačiau prieš dvidešimt metų, manau jų buvimas čia, tarsi gamtos dovana, savotiškas vietovės įvertinimas, pripažinimas – purpleliai moka pasirinkti, jie kuriasi jaukiose, rimties gaubiamose erdvėse.

K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2009 10 09