Medvėgalis

K.K.Šiaulytis. Medvėgalis. 2001. Akvarelė. 29,7x42. Telšių "Alkos" muziejaus fondai

Medvėgalio horizontai

Kokios galios Medvėgalyje siaudžia? Kai čia septynių, viena kitą remiančių kalvų - Pilies, Piliorių, Sumonių, Ąžuolų, Alko, Karūžiškės, Medvėgalio, - rate atsiduri, patiri kažkokios pirmykštės jėgos dvelksmą, tarsi girdi paslaptingą gaudesį, pasijunti lyg narčios jūros bangos pakylėtas - traukia įveikti aukščiausią viršūnę, vilioja Pilies kalno terasos, Alko gojus.

Iš Medvėgalio skrydžio žvilgsniui veriasi mitinės erdvės. Padangėje šen bei ten plaukioja vasariški debesėliai, tarsi ieškantys savo atspindžių Dievyčio, Paršežerio, Lūksto, Biržulio, Gludo veidrodžiuose. Žalios girios lyg skraistės vilnija, užkloja krašto lomas, iškilumas. Vis tiek kur ne kur tarp miškų švyti žiedais pabalusios pievos, įgeltę javų laukeliai, plyti violetiniai pelkynų tyrai. O dar – aplink reginių užburtą stebėtoją  lyg nematomi aitvarai sklando vėjo gainiojami čiobrelių, baltųjų dobilų kvapai... Svaigu... Žvelgi į tolumas, ieškai Maironio suskaičiuotų keturiolikos bažnyčių. Akys vis užkliūva už, rodos, visai čia pat, tarsi milžiniškas šieno vežimas kūprojančio Girgždūtės kalno, įžvelgia ir dešiniau jo esančią Spingę, o antai, tolumoje kairėje - jau Varnių bokštai?  Dar toliau, ties horizonto linija, išnyra gal kalnas, o gal Maironio baladės eilutės: „... Vien tik debesis praskleidus / Šatrija aukščiausia, / Pasityčiodama kartais, / savo draugo klausia: / Pasakyk gi, meldžiamasis, / Kas mudviejų gali / Plačiau Žemaičių šalį / apveizėti?“ Maironis spėjo, jog iš žodžių „mudviejų gali“ kilęs Medvėgalio vardas. Poetas su šypsena perteikia dviejų didžiųjų Žemaitijos kalnų pokalbį, kuriame slypi užšifruota tiesa - mūsų galia tame, jog bendraujame.

Kovų su kryžiuočiais laikais Medininkų žemėje stipriausia pilis stūksojo Medvėgalyje. Tarp jos ir kitų pilių buvusių Treigių, Burbiškių, Bilionių, Sprūdės, Moteraičio piliakalniuose, vyko vizuali sąšauka. Laužų ugnimi, dūmais tolimų pilaičių kariai susižinodavo tarpusavyje, pranešdavo apie pasirodžiusį priešą. Tokie laužai degdavo ir ant Šatrijos kalno.

Maironis  ne kartą lankėsi Luokės, Tverų, Varnių, Laukuvos apylinkėse, kopė į šio krašto didžiuosius kalnus, gėrėjosi girių, ežerų platybėmis. Jo baladės skirtos Medvėgaliui, Šatrijai, Dyvičiui tapo tarsi iššūkiu kiekvienam lietuviui, kvietimu keliauti, pažinti savo šalį ir gal būt taip pažadinti  „milžinkapių didvyrių“ dvasią...

K.K.Šiaulytis

Teksatas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios" 2006 m. birželio 17 d.