K.K.Šiaulytis. Medvėgalis. 2001. Akvarelė. 29,7x42. Telšių "Alkos" muziejaus fondai
Medvėgalio horizontai
Kokios galios Medvėgalyje siaudžia? Kai čia septynių, viena kitą remiančių
kalvų - Pilies, Piliorių, Sumonių, Ąžuolų, Alko, Karūžiškės, Medvėgalio, - rate
atsiduri, patiri kažkokios pirmykštės jėgos dvelksmą, tarsi girdi paslaptingą
gaudesį, pasijunti lyg narčios jūros bangos pakylėtas - traukia įveikti
aukščiausią viršūnę, vilioja Pilies kalno terasos, Alko gojus.
Iš Medvėgalio skrydžio žvilgsniui veriasi mitinės erdvės. Padangėje šen bei
ten plaukioja vasariški debesėliai, tarsi ieškantys savo atspindžių Dievyčio,
Paršežerio, Lūksto, Biržulio, Gludo veidrodžiuose. Žalios girios lyg skraistės
vilnija, užkloja krašto lomas, iškilumas. Vis tiek kur ne kur tarp miškų švyti
žiedais pabalusios pievos, įgeltę javų laukeliai, plyti violetiniai pelkynų
tyrai. O dar – aplink reginių užburtą stebėtoją
lyg nematomi aitvarai sklando vėjo gainiojami čiobrelių, baltųjų dobilų
kvapai... Svaigu... Žvelgi į tolumas, ieškai Maironio suskaičiuotų keturiolikos
bažnyčių. Akys vis užkliūva už, rodos, visai čia pat, tarsi milžiniškas šieno
vežimas kūprojančio Girgždūtės kalno, įžvelgia ir dešiniau jo esančią Spingę, o
antai, tolumoje kairėje - jau Varnių bokštai? Dar toliau, ties horizonto linija, išnyra gal
kalnas, o gal Maironio baladės eilutės: „... Vien tik debesis praskleidus /
Šatrija aukščiausia, / Pasityčiodama kartais, / savo draugo klausia: / Pasakyk
gi, meldžiamasis, / Kas mudviejų gali / Plačiau Žemaičių šalį / apveizėti?“
Maironis spėjo, jog iš žodžių „mudviejų gali“ kilęs Medvėgalio vardas. Poetas
su šypsena perteikia dviejų didžiųjų Žemaitijos kalnų pokalbį, kuriame slypi
užšifruota tiesa - mūsų galia tame, jog bendraujame.
Kovų su kryžiuočiais laikais Medininkų žemėje stipriausia pilis stūksojo
Medvėgalyje. Tarp jos ir kitų pilių buvusių Treigių, Burbiškių, Bilionių,
Sprūdės, Moteraičio piliakalniuose, vyko vizuali sąšauka. Laužų ugnimi, dūmais
tolimų pilaičių kariai susižinodavo tarpusavyje, pranešdavo apie pasirodžiusį
priešą. Tokie laužai degdavo ir ant Šatrijos kalno.
Maironis ne kartą lankėsi Luokės,
Tverų, Varnių, Laukuvos apylinkėse, kopė į šio krašto didžiuosius kalnus,
gėrėjosi girių, ežerų platybėmis. Jo baladės skirtos Medvėgaliui, Šatrijai,
Dyvičiui tapo tarsi iššūkiu kiekvienam lietuviui, kvietimu keliauti, pažinti
savo šalį ir gal būt taip pažadinti
„milžinkapių didvyrių“ dvasią...
K.K.Šiaulytis
Teksatas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios" 2006 m. birželio 17 d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą