Rietavo šlovė

K.K.Šiaulytis. Rietavas. Bažnyčios šventoriaus tvora. 

Vaizdas į miesto skverą. 2005. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis

Iš kelionės albumo

Rietavo šlovė

Net ir šimtąjį kartą apsilankius Rietave neišblėsta džiugi Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios pagava. Į padanges įsirėmę du balti bažnyčios bokštai tarsi žaidžia šventiškumu, pakursto kiekvieno į juos pažvelgusio regėjimo drąsą. Gal todėl čia, Rietave, tokie kitokie žmonės – jiems negaila šypsenų, rimties, netrūksta iškalbios ramybės – turime bičiulystės dvasios pilnas krūtines!

Naujųjų laikų Rietavo istorija prasidėjo  įspūdingai – bene ryškiausia to meto Lietuvos kultūros ir politikos asmenybė – kunigaikštis, kompozitorius  Mykolas Kleopas  Oginskis (1765-1833) nuo 1802 m. ėmė valdyti čionykštį dvarą. Miesto legenda pasakoja: Rietave kunigaikštis  surengęs savo sūnaus Irenėjaus (1808-1863) krikštynas, į šias iškilmes pakvietęs, vaišinęs tris tūkstančius aplinkinių kaimų valstiečių... 1833 m. Irenėjus Rietavo dvarą pasirinko savo nuolatine rezidencija, jo karališko masto projektai pavertė šį Žemaitijos kampelį tikrovėje įsikūnijančia romantiška svajone... Kaip ir dera, šioje, beveik šimtmetį trukusioje pasakoje yra ir didingi rūmai su bokštuose plevėsuojančiomis vėliavomis, ištaigingi apartamentai su žymių dailininkų paveikslais,  oranžerijos  kupinos šiltųjų kraštų gėlių, palmių, vaisius subrandinančių bananmedžių. Žinia, šalia rūmų turėjo vešėti slėpingas parkas, jame – trykšti fontanai, rožynai, tvenkiniai, jų pakrantes turėjo pagyvinti, žolynus skabyti išdidžių povyzų povai ir fazanai... Pasakos herojai -  kunigaikštis, du jo sūnūs – Bogdanas (1848-1909) ir Mykolas (1849-1902), jų nuostabios žmonos, Žemaitijos bajorai ir valstiečiai, visų mylimas vyskupas, klebonai ir vikarai, iš užsienių parsikviesti meno ir mokslo žmonės, imperatorius, kariškiai, sukilėliai ir jų persekiotojai, dvariškiai, puotų ir iškilmių svečiai, Rietavo miestelėnai... Kunigaikščiai  mokėję žemaitiškai kalbėti, rėmę Lauryno Ivinskio, Simono Daukanto kūrinių leidybą. XIX amžiaus pasaka negalėjo apsieiti be to meto stebuklų – Rietave pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė, nutiesta pirmoji telefono linija, veikė metalo liejykla, įvairios dirbtuvės, žemės ūkio ir muzikos mokyklos, buvo rengiamos didžiulės žemdirystės parodos, vyko simfoninės muzikos ir dūdų orkestrų koncertai. 

 Pasakos pabaiga liūdna – paskutinysis  kunigaikštis išprotėjo, jo rūmai buvo apiplėšti ir nugriauti, o gražiajame sode  ganėsi išbalusios ožkos... Dar užsimenama (A.Vilainis „ Naujoji Romuva“, 1939 m. Nr. 11) jog sunykus dvarui iš oranžerijos išgabenti augalai pritapo sostinėje – Kaune: „Daug palmių, oleandrų ir kitų retų augalų ir dabar puošia Metropolio, stoties ir kitus viešuosius pastatus ir privačius namus“...  Tačiau, kaip ir dera romantiškai pasakai, jos tęsinyje - netikėtas posūkis: užmaršties erškėčių brūzgynai prasiskleidžia, paaiškėja, jog tikroji Rietavo karūna – didinga bažnyčia, atlaikė visas  užgriuvusias negandas – du pasaulinius karus, miesto gaisrus, ateizmo epochos sprangumą – ir vėl nušvito, teigdama gerų užmojų nemarumą.

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2006 m. gruodžio 2 d.