Laukuvos kryžkelė

K.K.Šiaulytis. Laukuvos bažnyčios šventoriaus
šiauriniai (klebonijos) varteliai. 2005. Akvarelė. 24x32

Iš kelionių albumo 

Laukuvos kryžkelė

Žemaitijos laukai, gojai, kalnai, tamsios daubos, raguvos, upių slėniai vėl prasiskleidė savastimi. Visa ką viduvasario žalumoje aprėpia akys - nurimę, neskubru, vilioja ilgesiu, o saulės pusėje - kažką pranašauja, žada švytintys  debesų kupolai, kopiantys giliu dangaus skliautu.

Šeštadienio popietę Laukuvos bažnyčios šventoriuje nė gyvos dvasios, bet štai pasirodė zakristijonas su būreliu vaikų - prasideda ruoša - rytoj didieji Laukuvos atlaidai - ''škaplierna''. Ant medinių ilgasuolių rikiuojasi iš bažnyčios išneštos aukštos, sidabru žibančios  žvakidės, jas mergaitės valo, šveičia - kad dar labiau tviskėtų. Netrukus atsirado ir daugiau talkininkų - smagus šurmulys prie zakristijos durų! Sekmadienį į atlaidus susirinks visi aplinkinių klonių ir kalvų ūkininkai, su jais - iš Klaipėdos, Telšių, Kauno parvykę artimieji.

 Laukuvon patogu keliauti - ji pačiame Žemaitijos viduryje, įsikūrusi ten, kur nuo seno susikerta Kaltinėnų - Rietavo, Varnių - Kvėdarnos keliai.1938 m. per miestelio  pakraštį nutįso Žemaičių plentas, 1939 m. liepos devintą, Laukuvoje, prie Dievyčio ežero, ant Šiauduvos kalno valstybės prezidentas Antanas Smetona, kiti garbūs svečiai, dalyvavo plento atidarymo iškilmėse. Laukuva turi dar tris  - su Šilale, Tverais, Žarėnais jungiančius kelius. Pastarasis vieškelis suka pro vakarinį Paršežerio pakraštį, aplankydamas garsių piliakalnių draugiją - Burbiškį, Paršpilį, Sargakalnį  -  čia kadaise nekviestieji kryžiuočiai klaidžiojo. Laukuvos krašte kyla ir kiti Žemaitijos didžiūnai - Medvėgalis (Karūžiškėje), paslaptingasis Bilionių piliakalnis, Aukštagirės, Miltų kalnai. Tarp jų vingiuojančius senuosius žvyrkelius bei kamšas naujaip ''įdarbinti'' sumanė Varnių regioninio parko žmonės  - įrengė 23 km. ilgio Aukštagirės pėsčiųjų ir dviratininkų taką. Keliausite  - patirsite, tiek čia, tiek nuo piečiau Laukuvos esnčių aukštumų, Treigių piliakalnio  -  atsiveria reginiai, kaip kažkada nuo Medvėgalio kaimynės Šatrijos Maironis matė:

''Kad vidurdieny saulė aukštai

Iš pietų prasijuoks į Žemaičius,

Nuo viršaus Šatrijos išmatai

Nesuskaitomus kryžkelių skaičius''.

Laukuviškiams gyventi kryžkelėje įprasta. Apie tai ir daug ką kita rašoma neseniai pasirodžiusioje ''Versmės'' leidyklos  monografijoje ''Laukuva'' (joje per 900 puslapių). Tai jau keturioliktoji serijos ''Lietuvos valsčiai'' knyga. Šio veikalo vyriausiasis redaktorius istorikas Virginijus Jocys ne tik pats savo kojomis išmatavo visus Laukuvos žemės takelius, bet pakvietė ir daugelį kitų čionykštėmis erdvėmis pasidžiaugti.

K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2005 m. liepos 30 d.