Šilalės kraštas

K.K.Šiaulytis. Bilionių piliakalnis. 2018. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Medvėgalis žvelgiant nuo Alkos kalno. 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Šilalės Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. 

2018. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Šilalės Lurdas. 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Prisikėlimo kryžius. Kaltinėnai. 

 Panoramoje - Akmenos upės slėnis, senasis Žemaičių plentas.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Dionizo Poškos baubliai. Bijotai.

2018. Akvarelė, pieštukai. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Kabantis tiltas virš Jūros upės Pajūryje, dvaro parke.

 2018. Akvarelė, pieštukai. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Lakūno Stasio Girėno tėviškės sodyba Vytogaloje. 

2018. Akvarelė, pieštukai. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Rubinavo piliakalnis ( Šarūnkalnis)

 Lokystos upelio vingyje. Horizonte - Šilalė.

2018. Akvarelė, pieštukai. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Vytauto Didžiojo paminklas. Kvėdarna. 

2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Laukuva. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Senasis Žemaičių plentas. 

Čia subėga keliai nuo Medvėgalio, Kaltinėnų, Bytlaukio. 

2007. Akvarelė. 29,7 x 42

Aplanko atvarte

K.K.Šiaulytis. Saulėlydis prie Paršežerio. 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Skuburkalnis. Pagrybio piliakalnis.

2007. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Medvėgalio kalnyno Pilies piliakalnis. 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Pajūris žvelgiant nuo Jūros upės tilto. 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Didkiemis. Šv. Angelų Sargų bažnyčia. St Angels Guards. 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Bilionių piliakalnis. 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Vakaras prie Paršežerio. 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Paršežeris

K.K.Šiaulytis. Paršežeris žvelgiant nuo Paršpilio Laukuvos link.

 2001. Akvarelė, akvarelės pieštukai. 24X32

Dobilų lankos prie Paršežerio

K.K.Šiaulytis. Dobilų lankos prie Paršežerio. 2001. Akvarelė, akvarelės pieštukai. 29,7X42

Kitoje ežero pusėje, už medžių eilutės - Paršežerio poilsiavietė, paplūdimiai.
Horizonte - Medvėgalis, Aukštagirė.

Paršežeris, Paršpilis, Požerė

K.K.Šiaulytis. Burbiškių piliakalnis. 2001.

 Akvarelė, akvarelės pieštukai. 29,7X24

Už piliakalnio - Paršežerio mėlyna juosta,

 horizonte Medvėgalis, Aukštagirė

Paršežeris, Paršpilis, Požerė

Lietuvoje teka, vinguriuoja, šlama ne vienas Šernupis, Kiaulupiukas, Kiaulupys, Paršupis, esti ir Paršelio ežerėlis, tačiau žymiausias šio gyvūno vardo turėtojas – Paršežeris, įsikuitęs duburyje šiauriau Laukuvos. Tai atplaiša poledyniniais laikais viduryje Žemaitijos telkšojusio milžiniško ežero, kuris vėliau atsidalijo ir virto trimis vandenų broliais – plačiakraščiais Biržuliu ir Lūkstu bei mažėliu Paršežeriu (plotas – 193 ha, ilgis – 1,9 km, plotis – 1,1 km). Ir dabar šiuos vandenis jungia pelkės, upeliai. Pastarojo ežero vardas neabejotinai mitinės kilmės, skelbiantis senovės baltų tikėjimų pagarbą gyvastingoms gamtos galioms. Senovės Europos tautos šerną (paršą) laikė vaisingumo, kovingumo, karingumo simbolis. Jo atvaizdai puošė antikos laikų graikų, keltų karių šarvus, skydus, monetas. Vėliau šio žvėries profilis imtas naudoti ir heraldikoje. Lietuvoje šernas puikuojasi Troškūnų miestelio herbe.

Šerno įvaizdį mėgsta ir užeigų, karčiamų, aludžių savininkai. Minėtų įstaigų emblemose riestailtis šeriuotis matyt turi ir kitų, dažniau Rytų kultūrose (Kinijoje, Japonijoje) akcentuojamų šio gyvūno bruožų. Ten paršas – sėkmės, gerovės, sotumo, dosnumo, geranoriškumo simbolis. Įdomu tai, kad Paršežerio vakariniame krante stūkso Paršpilio piliakalnis – karinės galios reiškėjas. Rytiniame – nuo seno būta dvaro, o dabar čia yra kurortinė zona, statomi poilsio namai, įrengtas paplūdimys, taigi tai - patogumų pakrantė.  Paršpilis minimas 1385 – 1395 metų kryžiuočių kelių į Žemaitiją aprašymuose. Archeologai teigia, jog šioje vietoje įtvirtintos gyvenvietės kūrėsi keletą šimtmečių. Šalia Pilies kalno, dar vadinamo Burbiškių piliakalniu, tūno dabar medžiais apžėlęs Sargakalnis. Kadaise ant jo žvalgai kurdavo signalinius laužus, kad liepsnos ir dūmai perduodavo žinią visam Medininkų kraštui, kuriame anuomet būta daug pilių, kitokių įtvirtinimų. Vos už kelių ar keliolikos kilometrų kyla Treigių, Padievyčio, Bilionių, Pagrybio, Kepaluškalnio (šalia Kaltinėnų), Medvėgalio, Girgždūtės, Vembutų, Lopaičių (šalia Tverų) piliakalniai. Istorikai spėja, kad viename jų galėjo būti garsieji, vis dar mokslininkų nelokalizuoti Pilėnai. Paršpilį su Medvėgaliu, kuris gerai matomas nuo vakarinių aukštų ežero krantų, jungia kelias, jo dalis – slapta kūlgrinda - ir dabar eina per pelkes bei Sietuvos upelį, tekantį iš Paršežerio į Lūkstą.   

 Per puskilometrį  į rytus nuo ežero  esantis Požerės miestelis, matyt atsirado 1771 m., kai dvarininkas P.Zaleskis čia pastatė medinę Kristaus Atsimainymo bažnyčią. Joje – puikus vietos meistrų darbo barokinio stiliaus altorius. Kita bažnytėlės puošmena – Kristaus statula, kuri plačiai žinoma kaip stebuklinga, rugpiūčio pradžioje Požerėje vyksta garsūs atlaidai.

Požerėje prasideda Varnių regioninio parko iniciatyva įkurtas pėsčiųjų - dviračių takas. Jis aplanko šios vietovės piliakalnius, taip pat suka pro netoliese esančią žinomo mitologo, kraštotyrininko Norberto Vėliaus (1938-1996) gimtinę. Varnių RP direktorės pavaduotojas Kazys Praeras sako, jog parkas kasmet sulaukia vis daugiau ekskursantų, kurie vieningai tvirtina jog niekur kitur taip gerai nesijaučia, tiesiog atsigauna įkopę į paslaptinguosius Žemaitijos piliakalnius.  

K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2007 m. sausio 10 d.

K.K.Šiaulytis. Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčia. 

2001. Akvarelė, akvarelės pieštukai. 29,7X42

Paršpilio piliakalnis

K.K.Šiaulytis. Paršpilio piliakalnis. 2001. Akvarelė, akvarelės pieštukai. 24X32

Paršežeris

K.K.Šiaulytis. Paršežeris žvelgiant nuo vakarinės pakrantės. 2001. Piešinys sepija

Piliakalnių ugnies sąšauka

Medvėgalis

K.K.Šiaulytis. Medvėgalis. 2001. Akvarelė. 29,7x42. Telšių "Alkos" muziejaus fondai

Medvėgalio horizontai

Kokios galios Medvėgalyje siaudžia? Kai čia septynių, viena kitą remiančių kalvų - Pilies, Piliorių, Sumonių, Ąžuolų, Alko, Karūžiškės, Medvėgalio, - rate atsiduri, patiri kažkokios pirmykštės jėgos dvelksmą, tarsi girdi paslaptingą gaudesį, pasijunti lyg narčios jūros bangos pakylėtas - traukia įveikti aukščiausią viršūnę, vilioja Pilies kalno terasos, Alko gojus.

Iš Medvėgalio skrydžio žvilgsniui veriasi mitinės erdvės. Padangėje šen bei ten plaukioja vasariški debesėliai, tarsi ieškantys savo atspindžių Dievyčio, Paršežerio, Lūksto, Biržulio, Gludo veidrodžiuose. Žalios girios lyg skraistės vilnija, užkloja krašto lomas, iškilumas. Vis tiek kur ne kur tarp miškų švyti žiedais pabalusios pievos, įgeltę javų laukeliai, plyti violetiniai pelkynų tyrai. O dar – aplink reginių užburtą stebėtoją  lyg nematomi aitvarai sklando vėjo gainiojami čiobrelių, baltųjų dobilų kvapai... Svaigu... Žvelgi į tolumas, ieškai Maironio suskaičiuotų keturiolikos bažnyčių. Akys vis užkliūva už, rodos, visai čia pat, tarsi milžiniškas šieno vežimas kūprojančio Girgždūtės kalno, įžvelgia ir dešiniau jo esančią Spingę, o antai, tolumoje kairėje - jau Varnių bokštai?  Dar toliau, ties horizonto linija, išnyra gal kalnas, o gal Maironio baladės eilutės: „... Vien tik debesis praskleidus / Šatrija aukščiausia, / Pasityčiodama kartais, / savo draugo klausia: / Pasakyk gi, meldžiamasis, / Kas mudviejų gali / Plačiau Žemaičių šalį / apveizėti?“ Maironis spėjo, jog iš žodžių „mudviejų gali“ kilęs Medvėgalio vardas. Poetas su šypsena perteikia dviejų didžiųjų Žemaitijos kalnų pokalbį, kuriame slypi užšifruota tiesa - mūsų galia tame, jog bendraujame.

Kovų su kryžiuočiais laikais Medininkų žemėje stipriausia pilis stūksojo Medvėgalyje. Tarp jos ir kitų pilių buvusių Treigių, Burbiškių, Bilionių, Sprūdės, Moteraičio piliakalniuose, vyko vizuali sąšauka. Laužų ugnimi, dūmais tolimų pilaičių kariai susižinodavo tarpusavyje, pranešdavo apie pasirodžiusį priešą. Tokie laužai degdavo ir ant Šatrijos kalno.

Maironis  ne kartą lankėsi Luokės, Tverų, Varnių, Laukuvos apylinkėse, kopė į šio krašto didžiuosius kalnus, gėrėjosi girių, ežerų platybėmis. Jo baladės skirtos Medvėgaliui, Šatrijai, Dyvičiui tapo tarsi iššūkiu kiekvienam lietuviui, kvietimu keliauti, pažinti savo šalį ir gal būt taip pažadinti  „milžinkapių didvyrių“ dvasią...

K.K.Šiaulytis

Teksatas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios" 2006 m. birželio 17 d.

Koplytėlė Bytautų šeimos kapinaitėse, Medvėgalyje

K.K.Šiaulytis. Koplytėlė Bytautų šeimos kapinaitėse, Medvėgalyje. Pasakojama, kad koplytėlę šventino vyskupas Motiejus Valančius. 2001. akvarelė, akvarelės pieštukai. 32X24