Paršežeris, Paršpilis, Požerė

K.K.Šiaulytis. Burbiškių piliakalnis. 2001.

 Akvarelė, akvarelės pieštukai. 29,7X24

Už piliakalnio - Paršežerio mėlyna juosta,

 horizonte Medvėgalis, Aukštagirė

Paršežeris, Paršpilis, Požerė

Lietuvoje teka, vinguriuoja, šlama ne vienas Šernupis, Kiaulupiukas, Kiaulupys, Paršupis, esti ir Paršelio ežerėlis, tačiau žymiausias šio gyvūno vardo turėtojas – Paršežeris, įsikuitęs duburyje šiauriau Laukuvos. Tai atplaiša poledyniniais laikais viduryje Žemaitijos telkšojusio milžiniško ežero, kuris vėliau atsidalijo ir virto trimis vandenų broliais – plačiakraščiais Biržuliu ir Lūkstu bei mažėliu Paršežeriu (plotas – 193 ha, ilgis – 1,9 km, plotis – 1,1 km). Ir dabar šiuos vandenis jungia pelkės, upeliai. Pastarojo ežero vardas neabejotinai mitinės kilmės, skelbiantis senovės baltų tikėjimų pagarbą gyvastingoms gamtos galioms. Senovės Europos tautos šerną (paršą) laikė vaisingumo, kovingumo, karingumo simbolis. Jo atvaizdai puošė antikos laikų graikų, keltų karių šarvus, skydus, monetas. Vėliau šio žvėries profilis imtas naudoti ir heraldikoje. Lietuvoje šernas puikuojasi Troškūnų miestelio herbe.

Šerno įvaizdį mėgsta ir užeigų, karčiamų, aludžių savininkai. Minėtų įstaigų emblemose riestailtis šeriuotis matyt turi ir kitų, dažniau Rytų kultūrose (Kinijoje, Japonijoje) akcentuojamų šio gyvūno bruožų. Ten paršas – sėkmės, gerovės, sotumo, dosnumo, geranoriškumo simbolis. Įdomu tai, kad Paršežerio vakariniame krante stūkso Paršpilio piliakalnis – karinės galios reiškėjas. Rytiniame – nuo seno būta dvaro, o dabar čia yra kurortinė zona, statomi poilsio namai, įrengtas paplūdimys, taigi tai - patogumų pakrantė.  Paršpilis minimas 1385 – 1395 metų kryžiuočių kelių į Žemaitiją aprašymuose. Archeologai teigia, jog šioje vietoje įtvirtintos gyvenvietės kūrėsi keletą šimtmečių. Šalia Pilies kalno, dar vadinamo Burbiškių piliakalniu, tūno dabar medžiais apžėlęs Sargakalnis. Kadaise ant jo žvalgai kurdavo signalinius laužus, kad liepsnos ir dūmai perduodavo žinią visam Medininkų kraštui, kuriame anuomet būta daug pilių, kitokių įtvirtinimų. Vos už kelių ar keliolikos kilometrų kyla Treigių, Padievyčio, Bilionių, Pagrybio, Kepaluškalnio (šalia Kaltinėnų), Medvėgalio, Girgždūtės, Vembutų, Lopaičių (šalia Tverų) piliakalniai. Istorikai spėja, kad viename jų galėjo būti garsieji, vis dar mokslininkų nelokalizuoti Pilėnai. Paršpilį su Medvėgaliu, kuris gerai matomas nuo vakarinių aukštų ežero krantų, jungia kelias, jo dalis – slapta kūlgrinda - ir dabar eina per pelkes bei Sietuvos upelį, tekantį iš Paršežerio į Lūkstą.   

 Per puskilometrį  į rytus nuo ežero  esantis Požerės miestelis, matyt atsirado 1771 m., kai dvarininkas P.Zaleskis čia pastatė medinę Kristaus Atsimainymo bažnyčią. Joje – puikus vietos meistrų darbo barokinio stiliaus altorius. Kita bažnytėlės puošmena – Kristaus statula, kuri plačiai žinoma kaip stebuklinga, rugpiūčio pradžioje Požerėje vyksta garsūs atlaidai.

Požerėje prasideda Varnių regioninio parko iniciatyva įkurtas pėsčiųjų - dviračių takas. Jis aplanko šios vietovės piliakalnius, taip pat suka pro netoliese esančią žinomo mitologo, kraštotyrininko Norberto Vėliaus (1938-1996) gimtinę. Varnių RP direktorės pavaduotojas Kazys Praeras sako, jog parkas kasmet sulaukia vis daugiau ekskursantų, kurie vieningai tvirtina jog niekur kitur taip gerai nesijaučia, tiesiog atsigauna įkopę į paslaptinguosius Žemaitijos piliakalnius.  

K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2007 m. sausio 10 d.

K.K.Šiaulytis. Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčia. 

2001. Akvarelė, akvarelės pieštukai. 29,7X42