2014 m. liepos 25 d., penktadienis

Paršežeris


K.K.Šiaulytis. Paršežeris žvelgiant nuo Paršpilio Laukuvos link.
 2001. Akvarelė, akvarelės pieštukai. 24X32

Dobilų lankos prie Paršežerio


K.K.Šiaulytis. Dobilų lankos prie Paršežerio. 2001. Akvarelė, akvarelės pieštukai. 29,7X42

Kitoje ežero pusėje, už medžių eilutės - Paršežerio poilsiavietė, paplūdimiai.
Horizonte - Medvėgalis, Aukštagirė.

Paršežeris, Paršpilis, Požerė


K.K.Šiaulytis. Burbiškių piliakalnis. 2001.
 Akvarelė, akvarelės pieštukai. 29,7X24
Už piliakalnio - Paršežerio mėlyna juosta,
 horizonte Medvėgalis, Aukštagirė

Paršežeris, Paršpilis, Požerė

Lietuvoje teka, vinguriuoja, šlama ne vienas Šernupis, Kiaulupiukas, Kiaulupys, Paršupis, esti ir Paršelio ežerėlis, tačiau žymiausias šio gyvūno vardo turėtojas – Paršežeris, įsikuitęs duburyje šiauriau Laukuvos. Tai atplaiša poledyniniais laikais viduryje Žemaitijos telkšojusio milžiniško ežero, kuris vėliau atsidalijo ir virto trimis vandenų broliais – plačiakraščiais Biržuliu ir Lūkstu bei mažėliu Paršežeriu (plotas – 193 ha, ilgis – 1,9 km, plotis – 1,1 km). Ir dabar šiuos vandenis jungia pelkės, upeliai. Pastarojo ežero vardas neabejotinai mitinės kilmės, skelbiantis senovės baltų tikėjimų pagarbą gyvastingoms gamtos galioms. Senovės Europos tautos šerną (paršą) laikė vaisingumo, kovingumo, karingumo simbolis. Jo atvaizdai puošė antikos laikų graikų, keltų karių šarvus, skydus, monetas. Vėliau šio žvėries profilis imtas naudoti ir heraldikoje. Lietuvoje šernas puikuojasi Troškūnų miestelio herbe.
Šerno įvaizdį mėgsta ir užeigų, karčiamų, aludžių savininkai. Minėtų įstaigų emblemose riestailtis šeriuotis matyt turi ir kitų, dažniau Rytų kultūrose (Kinijoje, Japonijoje) akcentuojamų šio gyvūno bruožų. Ten paršas – sėkmės, gerovės, sotumo, dosnumo, geranoriškumo simbolis. Įdomu tai, kad Paršežerio vakariniame krante stūkso Paršpilio piliakalnis – karinės galios reiškėjas. Rytiniame – nuo seno būta dvaro, o dabar čia yra kurortinė zona, statomi poilsio namai, įrengtas paplūdimys, taigi tai - patogumų pakrantė.  Paršpilis minimas 1385 – 1395 metų kryžiuočių kelių į Žemaitiją aprašymuose. Archeologai teigia, jog šioje vietoje įtvirtintos gyvenvietės kūrėsi keletą šimtmečių. Šalia Pilies kalno, dar vadinamo Burbiškių piliakalniu, tūno dabar medžiais apžėlęs Sargakalnis. Kadaise ant jo žvalgai kurdavo signalinius laužus, kad liepsnos ir dūmai perduodavo žinią visam Medininkų kraštui, kuriame anuomet būta daug pilių, kitokių įtvirtinimų. Vos už kelių ar keliolikos kilometrų kyla Treigių, Padievyčio, Bilionių, Pagrybio, Kepaluškalnio (šalia Kaltinėnų), Medvėgalio, Girgždūtės, Vembutų, Lopaičių (šalia Tverų) piliakalniai. Istorikai spėja, kad viename jų galėjo būti garsieji, vis dar mokslininkų nelokalizuoti Pilėnai. Paršpilį su Medvėgaliu, kuris gerai matomas nuo vakarinių aukštų ežero krantų, jungia kelias, jo dalis – slapta kūlgrinda - ir dabar eina per pelkes bei Sietuvos upelį, tekantį iš Paršežerio į Lūkstą.   
 Per puskilometrį  į rytus nuo ežero  esantis Požerės miestelis, matyt atsirado 1771 m., kai dvarininkas P.Zaleskis čia pastatė medinę Kristaus Atsimainymo bažnyčią. Joje – puikus vietos meistrų darbo barokinio stiliaus altorius. Kita bažnytėlės puošmena – Kristaus statula, kuri plačiai žinoma kaip stebuklinga, rugpiūčio pradžioje Požerėje vyksta garsūs atlaidai.
Požerėje prasideda Varnių regioninio parko iniciatyva įkurtas pėsčiųjų - dviračių takas. Jis aplanko šios vietovės piliakalnius, taip pat suka pro netoliese esančią žinomo mitologo, kraštotyrininko Norberto Vėliaus (1938-1996) gimtinę. Varnių RP direktorės pavaduotojas Kazys Praeras sako, jog parkas kasmet sulaukia vis daugiau ekskursantų, kurie vieningai tvirtina jog niekur kitur taip gerai nesijaučia, tiesiog atsigauna įkopę į paslaptinguosius Žemaitijos piliakalnius.  

K.K.Šiaulytis
Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2007 m. sausio 10 d.



K.K.Šiaulytis. Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčia. 
2001. Akvarelė, akvarelės pieštukai. 29,7X42


Paršpilio piliakalnis


K.K.Šiaulytis. Paršpilio piliakalnis. 2001. Akvarelė, akvarelės pieštukai. 24X32

Paršežeris


K.K.Šiaulytis. Paršežeris žvelgiant nuo vakarinės pakrantės. 2001. Piešinys sepija

Piliakalnių ugnies sąšauka

Medvėgalis


K.K.Šiaulytis. Medvėgalis. 2001. Akvarelė. 29,7x42. Telšių "Alkos" muziejaus fondai

Medvėgalio horizontai


Kokios galios Medvėgalyje siaudžia? Kai čia septynių, viena kitą remiančių kalvų - Pilies, Piliorių, Sumonių, Ąžuolų, Alko, Karūžiškės, Medvėgalio, - rate atsiduri, patiri kažkokios pirmykštės jėgos dvelksmą, tarsi girdi paslaptingą gaudesį, pasijunti lyg narčios jūros bangos pakylėtas - traukia įveikti aukščiausią viršūnę, vilioja Pilies kalno terasos, Alko gojus.
Iš Medvėgalio skrydžio žvilgsniui veriasi mitinės erdvės. Padangėje šen bei ten plaukioja vasariški debesėliai, tarsi ieškantys savo atspindžių Dievyčio, Paršežerio, Lūksto, Biržulio, Gludo veidrodžiuose. Žalios girios lyg skraistės vilnija, užkloja krašto lomas, iškilumas. Vis tiek kur ne kur tarp miškų švyti žiedais pabalusios pievos, įgeltę javų laukeliai, plyti violetiniai pelkynų tyrai. O dar – aplink reginių užburtą stebėtoją  lyg nematomi aitvarai sklando vėjo gainiojami čiobrelių, baltųjų dobilų kvapai... Svaigu... Žvelgi į tolumas, ieškai Maironio suskaičiuotų keturiolikos bažnyčių. Akys vis užkliūva už, rodos, visai čia pat, tarsi milžiniškas šieno vežimas kūprojančio Girgždūtės kalno, įžvelgia ir dešiniau jo esančią Spingę, o antai, tolumoje kairėje - jau Varnių bokštai?  Dar toliau, ties horizonto linija, išnyra gal kalnas, o gal Maironio baladės eilutės: „... Vien tik debesis praskleidus / Šatrija aukščiausia, / Pasityčiodama kartais, / savo draugo klausia: / Pasakyk gi, meldžiamasis, / Kas mudviejų gali / Plačiau Žemaičių šalį / apveizėti?“ Maironis spėjo, jog iš žodžių „mudviejų gali“ kilęs Medvėgalio vardas. Poetas su šypsena perteikia dviejų didžiųjų Žemaitijos kalnų pokalbį, kuriame slypi užšifruota tiesa - mūsų galia tame, jog bendraujame.
Kovų su kryžiuočiais laikais Medininkų žemėje stipriausia pilis stūksojo Medvėgalyje. Tarp jos ir kitų pilių buvusių Treigių, Burbiškių, Bilionių, Sprūdės, Moteraičio piliakalniuose, vyko vizuali sąšauka. Laužų ugnimi, dūmais tolimų pilaičių kariai susižinodavo tarpusavyje, pranešdavo apie pasirodžiusį priešą. Tokie laužai degdavo ir ant Šatrijos kalno.
Maironis  ne kartą lankėsi Luokės, Tverų, Varnių, Laukuvos apylinkėse, kopė į šio krašto didžiuosius kalnus, gėrėjosi girių, ežerų platybėmis. Jo baladės skirtos Medvėgaliui, Šatrijai, Dyvičiui tapo tarsi iššūkiu kiekvienam lietuviui, kvietimu keliauti, pažinti savo šalį ir gal būt taip pažadinti  „milžinkapių didvyrių“ dvasią...

K.K.Šiaulytis
Teksatas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios" 2006 m. birželio 17 d.


Koplytėlė Bytautų šeimos kapinaitėse, Medvėgalyje


K.K.Šiaulytis. Koplytėlė Bytautų šeimos kapinaitėse, Medvėgalyje. Pasakojama, kad koplytėlę šventino vyskupas Motiejus Valančius. 2001. akvarelė, akvarelės pieštukai. 32X24

Girgždūtė

2014 m. birželio 13 d., penktadienis

Rietavo šlovė


K.K.Šiaulytis. Rietavas. Bažnyčios šventoriaus tvora. 
Vaizdas į miesto skverą. 2005. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis
Iš kelionės albumo

Rietavo šlovė

Net ir šimtąjį kartą apsilankius Rietave neišblėsta džiugi Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios pagava. Į padanges įsirėmę du balti bažnyčios bokštai tarsi žaidžia šventiškumu, pakursto kiekvieno į juos pažvelgusio regėjimo drąsą. Gal todėl čia, Rietave, tokie kitokie žmonės – jiems negaila šypsenų, rimties, netrūksta iškalbios ramybės – turime bičiulystės dvasios pilnas krūtines!
Naujųjų laikų Rietavo istorija prasidėjo  įspūdingai – bene ryškiausia to meto Lietuvos kultūros ir politikos asmenybė – kunigaikštis, kompozitorius  Mykolas Kleopas  Oginskis (1765-1833) nuo 1802 m. ėmė valdyti čionykštį dvarą. Miesto legenda pasakoja: Rietave kunigaikštis  surengęs savo sūnaus Irenėjaus (1808-1863) krikštynas, į šias iškilmes pakvietęs, vaišinęs tris tūkstančius aplinkinių kaimų valstiečių... 1833 m. Irenėjus Rietavo dvarą pasirinko savo nuolatine rezidencija, jo karališko masto projektai pavertė šį Žemaitijos kampelį tikrovėje įsikūnijančia romantiška svajone... Kaip ir dera, šioje, beveik šimtmetį trukusioje pasakoje yra ir didingi rūmai su bokštuose plevėsuojančiomis vėliavomis, ištaigingi apartamentai su žymių dailininkų paveikslais,  oranžerijos  kupinos šiltųjų kraštų gėlių, palmių, vaisius subrandinančių bananmedžių. Žinia, šalia rūmų turėjo vešėti slėpingas parkas, jame – trykšti fontanai, rožynai, tvenkiniai, jų pakrantes turėjo pagyvinti, žolynus skabyti išdidžių povyzų povai ir fazanai... Pasakos herojai -  kunigaikštis, du jo sūnūs – Bogdanas (1848-1909) ir Mykolas (1849-1902), jų nuostabios žmonos, Žemaitijos bajorai ir valstiečiai, visų mylimas vyskupas, klebonai ir vikarai, iš užsienių parsikviesti meno ir mokslo žmonės, imperatorius, kariškiai, sukilėliai ir jų persekiotojai, dvariškiai, puotų ir iškilmių svečiai, Rietavo miestelėnai... Kunigaikščiai  mokėję žemaitiškai kalbėti, rėmę Lauryno Ivinskio, Simono Daukanto kūrinių leidybą. XIX amžiaus pasaka negalėjo apsieiti be to meto stebuklų – Rietave pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė, nutiesta pirmoji telefono linija, veikė metalo liejykla, įvairios dirbtuvės, žemės ūkio ir muzikos mokyklos, buvo rengiamos didžiulės žemdirystės parodos, vyko simfoninės muzikos ir dūdų orkestrų koncertai. 
 Pasakos pabaiga liūdna – paskutinysis  kunigaikštis išprotėjo, jo rūmai buvo apiplėšti ir nugriauti, o gražiajame sode  ganėsi išbalusios ožkos... Dar užsimenama (A.Vilainis „ Naujoji Romuva“, 1939 m. Nr. 11) jog sunykus dvarui iš oranžerijos išgabenti augalai pritapo sostinėje – Kaune: „Daug palmių, oleandrų ir kitų retų augalų ir dabar puošia Metropolio, stoties ir kitus viešuosius pastatus ir privačius namus“...  Tačiau, kaip ir dera romantiškai pasakai, jos tęsinyje - netikėtas posūkis: užmaršties erškėčių brūzgynai prasiskleidžia, paaiškėja, jog tikroji Rietavo karūna – didinga bažnyčia, atlaikė visas  užgriuvusias negandas – du pasaulinius karus, miesto gaisrus, ateizmo epochos sprangumą – ir vėl nušvito, teigdama gerų užmojų nemarumą.

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2006 m. gruodžio 2 d.

Rietavo dvaras. Vandens bokštas


K.K.Šiaulytis. Rietavas. Vandens bokštas
 Kunigaikščių Oginskių dvare.
 2006. Škicas. 42x29,7

Rietavas, žvelgiant nuo Jūros...


K.K.Šiaulytis. Rietavas, žvelgiant nuo 
Jūros kranto Oginskių parke.
 2011. Akvarelė. 29,7x42

Rietavas. Kunigaikščių Oginskių koplyčia.


K.K.Šiaulytis. Rietavas. Aušros Vartų koplyčia. 
Kunigaikščių Oginskių mauzoliejus.
 2006. Akvarelė. 42x29,7

2014 m. gegužės 22 d., ketvirtadienis

2014 m. gegužės 6 d., antradienis

Bilionių piliakalnis


K.K.Šiaulytis. Bilionių piliakalnis. 2001. Akvarelė. 29,7x42

Požerės bažnytėlė


K.K.Šiaulytis. Požerės bažnytėlė. 2001. Akvarelė. 29,7x42

Laukuvos kraštas


K.K.Šiaulytis. Laukuvos kraštas. Lokystos slėnis,
 už jo - Treigių piliakalnis. 2001. Piešinys. Spalvoti pieštukai. 24x32

Laukuvos kryžkelė


K.K.Šiaulytis. Laukuvos bažnyčios šventoriaus
šiauriniai (klebonijos) varteliai. 2005. Akvarelė. 24x32

Iš kelionių albumo 

Laukuvos kryžkelė

Žemaitijos laukai, gojai, kalnai, tamsios daubos, raguvos, upių slėniai vėl prasiskleidė savastimi. Visa ką viduvasario žalumoje aprėpia akys - nurimę, neskubru, vilioja ilgesiu, o saulės pusėje - kažką pranašauja, žada švytintys  debesų kupolai, kopiantys giliu dangaus skliautu.

Šeštadienio popietę Laukuvos bažnyčios šventoriuje nė gyvos dvasios, bet štai pasirodė zakristijonas su būreliu vaikų - prasideda ruoša - rytoj didieji Laukuvos atlaidai - ''škaplierna''. Ant medinių ilgasuolių rikiuojasi iš bažnyčios išneštos aukštos, sidabru žibančios  žvakidės, jas mergaitės valo, šveičia - kad dar labiau tviskėtų. Netrukus atsirado ir daugiau talkininkų - smagus šurmulys prie zakristijos durų! Sekmadienį į atlaidus susirinks visi aplinkinių klonių ir kalvų ūkininkai, su jais - iš Klaipėdos, Telšių, Kauno parvykę artimieji.
 Laukuvon patogu keliauti - ji pačiame Žemaitijos viduryje, įsikūrusi ten, kur nuo seno susikerta Kaltinėnų - Rietavo, Varnių - Kvėdarnos keliai.1938 m. per miestelio  pakraštį nutįso Žemaičių plentas, 1939 m. liepos devintą, Laukuvoje, prie Dievyčio ežero, ant Šiauduvos kalno valstybės prezidentas Antanas Smetona, kiti garbūs svečiai, dalyvavo plento atidarymo iškilmėse. Laukuva turi dar tris  - su Šilale, Tverais, Žarėnais jungiančius kelius. Pastarasis vieškelis suka pro vakarinį Paršežerio pakraštį, aplankydamas garsių piliakalnių draugiją - Burbiškį, Paršpilį, Sargakalnį  -  čia kadaise nekviestieji kryžiuočiai klaidžiojo. Laukuvos krašte kyla ir kiti Žemaitijos didžiūnai - Medvėgalis (Karūžiškėje), paslaptingasis Bilionių piliakalnis, Aukštagirės, Miltų kalnai. Tarp jų vingiuojančius senuosius žvyrkelius bei kamšas naujaip ''įdarbinti'' sumanė Varnių regioninio parko žmonės  - įrengė 23 km. ilgio Aukštagirės pėsčiųjų ir dviratininkų taką. Keliausite  - patirsite, tiek čia, tiek nuo piečiau Laukuvos esnčių aukštumų, Treigių piliakalnio  -  atsiveria reginiai, kaip kažkada nuo Medvėgalio kaimynės Šatrijos Maironis matė:

''Kad vidurdieny saulė aukštai
Iš pietų prasijuoks į Žemaičius,
Nuo viršaus Šatrijos išmatai
Nesuskaitomus kryžkelių skaičius''.

Laukuviškiams gyventi kryžkelėje įprasta. Apie tai ir daug ką kita rašoma neseniai pasirodžiusioje ''Versmės'' leidyklos  monografijoje ''Laukuva'' (joje per 900 puslapių). Tai jau keturioliktoji serijos ''Lietuvos valsčiai'' knyga. Šio veikalo vyriausiasis redaktorius istorikas Virginijus Jocys ne tik pats savo kojomis išmatavo visus Laukuvos žemės takelius, bet pakvietė ir daugelį kitų čionykštėmis erdvėmis pasidžiaugti.

K.K.Šiaulytis
Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2005 m. liepos 30 d.


Paminklinis kryžius


K.K.Šiaulytis. Senas paminklinis kryžius
prie Laukuvos - Kvėdarnos kelio. 2001. Škicas. 24x32

Dievyčio ežero ąžuolas


K.K.Šiaulytis. Dievyčio ežero Ąžuolas. 2001. Akvarelė. 29,7x42

2014 m. balandžio 23 d., trečiadienis

Paragių parko liepos

K.K.Šiaulytis. Paragių parko liepos. 2002. Akvarelė. 42x29,7

Paragių dvaro rūmas


K.K.Šiaulytis. Paragių dvaro rūmas.
 Rašytojų Lazdynų Pelėda tėviškė, dabar - muziejus.
 2002. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija

Paragių dvaro parkas


K.K.Šiaulytis. Klėtelė Paragių dvaro parke. Parką kūrė dvaro savininkas dailininkas Nikodemas Ivanauskas (1840 - 1932). 2002. Akvarelė. 29,7x42

Penkiakamienė liepa Papilės parke


K.K.Šiaulytis. Penkiakamienė liepa Papilės parke. 2002. Akvarelė. 42x29,7. Privati kolekcija

Akvarelė reprodukuota atviruke. (DFK "Grifonas". Leid. Nr. 42. Vilnius, 2003. T. 1000)

Papilės šv. Juozapo bažnyčia


K.K.Šiaulytis. Papilės šv .Juozapo bažnyčia. 2002. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija

Iš kelionių albumo    

 Papilės Ventos slėnyje


Papilės miestelis įsikūręs tarp trijų “magistralių” – geležinkelio, plento ir Ventos upės.
Tiesa, Ventoje baržos su N.Akmenės cementu ar garlaiviai su Mažeikių naftos produktais neplaukioja – tačiau dėl to ši “magistralė” nėra menkesnė už kitas dvi.  Papilės Ventos slėnį, kurio ilgis – maždaug apie 5 kilometrai, visame pasaulyje išgarsino Dionizas Poška (1757-1830), poetas, garsaus Baublių muziejaus įkūrėjas. Jis čia lankėsi 1828 metais, upės krantų atodangose, daubose prisirinko prieš 150 mln. metų gyvenusių suakmenėjusių gyvūnų liekanų. Nemažą savo rinkinio dalį išsiuntinėjo draugams. Vėliau “Gromatoje pas Tadeušą Čackį” rašė -
…“Visus Tavi nusiunčiu, sau vieno nelieku.
Bet , jei nori, daugesniai tokių akmenaičių,
 Rašyk pas kunigaikštį vyskupą Žemaičių.
Ant jo žemės Papilėj yr šiokių ir tokių
Kaip kirminų ir varlių, akmenų visokių…”
Žinia apie Papilės radinius greit sklido. XIX amžiaus mokslininkai džiūgavo įvairiuose pasaulio vietose aptikdami, jų nuomone, liudijimų apie be galo seną Žemės praeitį. Papilė tapo svarbia mokslininkų piligrimystės vieta – Vokietijos, Prancūzijos, kitų kraštų geologai siekė atvykti čia, kad galėtų  prisirinkti praeities brangenybių, pargabenti jų į savo universitetus, muziejus.
Kažin, ar Simonas Daukantas, didysis Lietuvos istorikas, rašytojas paskutiniuosius savo gyvenimo metus (1861 – 1864) leidęs Papilėje kunigo Ignoto Vaišvilos draugijoje, žinojo apie šiuos tyrinėjimus? Kad  rado kitą Ventos slėnio lobį – gamtos grožį – liudija užrašyti amžininkų atsiminimai. Pasakojama, jog Daukantas mėgęs klajoti po slėnį, kopti į aukštus upės šlaitus. Kas geriau už jį gebėjo įžvelgti šio krašto piliakalnių, senkapių slėpinius, pastebėti pievų žiedų įvairovę, kamanių, bičių triūsą! Tik Daukantas galėjo perskaityti laukų, girių ir žmonių per šimtmečius vedamą bylą…
Ir aš, sekdamas Dionizu Poška,  Papilėje laipiojau stačiais Ventos atodangų skardžiais, bet… veltui vyliausi rasti taip geologų vertinamas Grifėjos fosiliją, amonitų ar Belemnitą - pastarasis dar vadinamas raganos pirštais, perkūno kulka . Tačiau  klajonės po Papilės Ventos slėnį ir man buvo sėkmingos - aptikau miestelėnų įkurtų mažyčių botanikos sodų, lyg ir paslėptų jaukių poilsio kampelių, iš kurių atsiveria upės rėvos, užtakiai, nendrynai.

K.K.Šiaulytis
Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2005 m. lapkričio 12 d.


Papilės piliakalnis


K.K.Šiaulytis. Papilės piliakalnis. Patvinusios Ventos šuorai. 2002. Akvarelė. 29,7x42

Tuopos Papilės parke


K.K.Šiaulytis. Tuopos Papilės parke. 2002. Akvarelė. 42x29,7

Venta ties Papilės piliakalniu


K.K.Šiaulytis. Venta ties Papilės piliakalniu. 2002. Akvarelė. 29,7x42

Dabikinės parke

Dabikinės upės paslaptys

Dabikinės parkas

2014 m. balandžio 6 d., sekmadienis

Akmenės kraštas


K.K.Šiaulytis. Akmenė šalia Dabikinės. 2009. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija

Iš kelionių albumo

 Akmenės kraštas: lygumų peizažai rudenį



Rudenėjant kiekviena diena tapytojo požiūriu vis šiltesnė – šaltus, žalius iki mėlynumo kraštovaizdžius nuskaidrina gelsvų, rausvų, oranžinių pustonių tėkmė.
Rudens virsmas ypač keičia Lietuvos lygumų peizažus. Atrodę vienodai neišraiškingi, nuobodžiai ramūs, netikėtai suskamba kaleidoskopine įvairove, atgyja, prisipildo išryškėjusiais tūriais, atspalviais, linijomis - suartų dirvonų štrichais, palaukių, ežių rėžiais, pavienių medžių siluetais, vienkiemių kontūrais.
 Važiuoajnt Panevėžio, Šiaulių, Gruzdžių, Akmenės kryptimi  lygumos, regis, vis platėja, horizontai tolsta, dingojasi, už siauros miško juostos – jau pasaulio pakraštys. Netikėtai suvoki, lygumų peizažai turi savo paslaptį, jų mistiškai tylai negali prilygti taip išpopuliarinti, „fotogeniški“  kalvelių ir melsvų ežerėlių vaizdeliai.
Lygiausias tarp lygių, matyt, yra Akmenės rajonas, ypač jo šiaurinė, su Latvija besiribojanti dalis, žemė tarp dviejų Ventos intakų, Dabikinės ir Vadaksties upių. Šiame tarpupyje kemso dvi bene žymiausios Lietuvos – Kamanų ir Karpėnų pelkės. Kamanose įkurtas valstybinis gamtinis rezervatas, o Karpėnuose  nei kerpių, nei kemsų nebėra, pelkė „prasmego“. Štai jau šešiasdešimt metų ekskavatoriai graužia čia žemės gelmes, kasa kalkakmenį,  žaliavą Naujosios Akmenės cemento gamyklai.
 Teisybės dėlei reikia pripažinti, šiame krašte vis dėlto yra ir vienas nedidelis piliakalnis, Vėlaičių kaime kūpsantis Luokavos kalnas. Nuo jo, jei netrukdytų medžiai,  galėtumei po Akmenės rajoną lyg po žemėlapį žvalgytis.
Už Vadaksties jau Latvija. Kairiajame upės krante, Lietuvos pusėje, išsirikiavę trys kaimai – Kivyliai, Klykoliai, Vegeriai kažkada pretendavo tapti miesteliais.  Iš kur tokie lietuvio ausiai keisti jų vardai, gal žiemgaliai taip praminė? Spėju, tais tolimais laikais kai kaimai gaudavo vardus, čia gyvenę šmaikštūs lygumų artojai savo laukų erdves pavadino nuo ankstyvo pavasario virš galvų skraidančių paukščių – pempių garbei. Kivyliai atkartoja šio pabalių sklandytojo šūksnį:  „kiyvi – kiyvi - kiyvi“, o Klykoliai – nusako pempės „muzikavimo“ būdą. Trečiasis vardažodis – Vegeriai, manau, įamžino kitą pelkių, raistų sparnuotį – gervę, jame užšifruotas visas sakinys: „ veizėk, gerve lek!“.
Abipus Dabikinės upės (jos ilgis 36 km,) įsikūrusios kelios žymesnės gyvenvietės – Menčiai, Alkiškiai, Dabikinės dvaras, Akmenės miestas, Padvarėliai. Upės vardas neabejotinai kilęs iš žodžio dabinti – puošti, o jį, matyt, suteikė  senieji akmeniškiai, nes  prie Akmenės, Dabikinė tikra gražuolė. Kaip reta šiame krašte, upės slėnio šlaitai, smėlėtos pakilumėlės, gūbriukai, lomelės apaugę pušynėliais. Čia pušys nėra tokios aukštos, lieknos kaip Dzūkijoje, gal, kad rečiau augdamos linkusios  šakotis, veši raizgiomis, kupliomis viršūnėmis. Pati upė, tarsi žalčiukas sukasi, raivosi  kloniuose, slapstosi tarp aukštų nendrynų, meldynų, gluosnių kupetų.
Plačiausio  Dabikinės vingio lenkiamoje kalvoje įsikūrusi  Akmenė. Jos senosios trobelės ir nauji mūrai  išsirikiavę  gatvelėse tarsi amfiteatro terasose, o apačioje, dauboje, lyg scenoje, vis kitokia keičiantis metų laikams, tviska akmeniškių Dabikė.  Pavasarį ji  neskuba išbėgti, plukdyti vandenis į Ventą, patvinsta, nebetelpa ir į gausybę senvagių, spindi ežerais.  Vasarą šlapių klonių augmenija puola aukštyn stiebtis, žydėti, kvapais vabzdžius vilioti. Po tuos sąvašynus žvejai pasiklydę klampoja, upės ieško, o jų pačių, net kepurių nesimato, tik linguojantys meškerykočiai  kyšo. Rudenėjant Dabikinės akipločiai tarsi žolynų marios - vos vėjeliui pūstelėjus  šnara, linguoja, siūruoja milijonais žalsvai rusvų stiebų, stiebelių, lapelių. Pagavau ir aš įstabų rugsėjo reginį -  per  vėjo sujudintas Dabikinės slėnio augmenijos  keteras, per mano teptuku tyrinėjamą peizažą, saulė, lyg norėdama mane pamokyti akvarelės meno, žvilgterėjusi iš už debesijų, atsisveikindama, nuliejo vakaro žarų ir  šešėlių ližes.
Akmenė netrukus galės  minėti savo vardo jubiliejų - 1511 m. dokumentuose paminėtas Akmenės dvaras. 1792 m. Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas suteikė Akmenei laisvojo miesto teises ir herbą. Jame vaizduojama aukštyn skriejanti strėlė su įrašu „Pro Libertate“ (Už Laisvę). Architektūrinis miesto simbolis – neogotikinė vienabokštė akmenų ir raudonų plytų mūro Šv.Onos bažnyčia, statyta 1907-1912 m.( projekto autorius švedų architektas K.E.Strandmanas). Jos statytojams pavyko išreikšti subtiliausius neogotikos stiliaus siekius – bažnyčia grakšti, prakilni lyg nušvitusios tiesos regėjimas, atrodo, veržte veržiasi aukštyn, bet kartu primena  masyvią viduramžių pilį su tvirta akmenine gynybine siena ir didingą romaninę šventovę, stūksančią ant iškilios uolos. Architektūros istorikai vis atvažiuoja į Akmenę tyrinėti miestelėnų palikimą,  savitų XIX a. pab. XX  a. pradžios pastatų, įdomus ir praėjusio amžiaus pirmos pusės urbanistinis paveldas. Akmeniškiai,  pabrėždami pagarbą savo vietovardžiui, ant milžiniško akmens, kurį kažkaip atrideno į stoties aikštę, iškalė miesto herbą (dailininkas Stasys Adomaitis), gamtos ir kultūros parke (tai erdvus pušynas Dabikinės pakrantėje) surentė priešistorinius megalitus  primenančią akmeninę estradą. Turistų, ar šiaip keliauninkų laukia dar vienas kultūrinis nuotykis - Akmenės krašto muziejuje eksponuojamas Stanislovo Sungailos 2000 akmenų rinkinys ir, tarsi būtu sumanyta sukurti meninį kontrastą - dieninių drugių kolekcija. Joje 5000 drugių iš viso pasaulio, šią kolekciją  per pusšimtį metų sudarė Borisas Izenbekas.
Tapydamas Akmenės kraštovaizdžius nuolat girdėjau karvelinių šeimos paukščių -  pietinių purplelių tykų pokalbį  - sutūpę senuose medžiuose, ar žvalgydamiesi nuo  stogų, antenų, ramiai  kukena, gal pasakoja apie savo tolimą protėvynę. Iki XX amžiaus vidurio pietiniai purpleliai buvo žinomi kaip šiltesnių kraštų gyventojai, paplitę Balkanuose, Palestinoje, Indijoje. Per pastatruosius pusšimtį metų jie įsikūrė (čia ir žiemoja) visoje Europoje - Vienoje pirmą kartą pastebėti 1943, Anglijoje -1955, Lietuvoje anksčiau – 1954 metais, Tauragėje. Akmenėje šiuos elegantiškus paukščius pamačiau prieš dvidešimt metų, manau jų buvimas čia, tarsi gamtos dovana, savotiškas vietovės įvertinimas, pripažinimas – purpleliai moka pasirinkti, jie kuriasi jaukiose, rimties gaubiamose erdvėse.

K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2009 10 09


Klykolių bažnytėlė


K.K.Šiaulytis. Klykolių bažnytėlė. 2009. Etiudas. 24x32

Kivyliai


K.K.Šiaulytis. Kunigaikščio Kęstučio paminklas Kivyliuose.
 2009. Etiudas. 24x32

Dabikinės slėnis vakaro saulėje


K.K.Šiaulytis. Dabikinės slėnis vakaro saulėje.
 (Nuo kelio Akmenė - Viekšniai). 2009. Akvarelė - škicas. 24x32

LAUKUVA

K.K.Šiaulytis. Laukuva. 2001. Akvarelė. 29,7x42.

Žemaičių plentas


K.K.Šiaulytis. Senasis Žemaičių plentas Laukuvos krašte,
Girvainių - Bilionių apylinkėse. 2001. Akvarelė. 24x32

2014 m. balandžio 5 d., šeštadienis

Medvėgalis


K.K.Šiaulytis. Medvėgalis. 2001. Akvarelė. 29,7x42. Telšių "Alkos" muziejaus fondai

Minija


K.K.Šiaulytis. Minija ties Dyburių kilpa. 2002. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija

Plungės parkas. Perkūno ąžuolas


K.K.Šiaulytis. Plungės parkas. Perūno ąžuolas. 2011. Akvarelė. 29,7x42

AKMENĖ


K.K.Šiaulytis. Akmenė. Dabikinės upės nendrynai. 2009. Akvarelė.

Dionizo Poškos Baublys


K.K.Šiaulytis. Dionizo Poškos Baublys. 2006. Akvarelė. 42x29,7.

Salanto ir Minijos santaka


K.K.Šiaulytis. Salanto ir Minijos santaka. Salantų regioninis parkas. 2005. Akvarelė. 29,7x42.

Baltijos jūra


K.K.Šiaulytis. Rudens šviesa. Baltijos pajūris ties Palangos botanikos parku. 2004. Akvarelė. 42x29,7

MOSĖDIS


K.K.Šiaulytis. Mosėdis. Patvinusi Bartuva Vaclovo Into akmenų muziejaus parke. 2005. Akvarelė. 29,7x42


RIETAVAS


K.K.Šiaulytis. Rietavas už upės Jūros slėnio. 2011. Akvarelė. 29,7x42